Rugsėjo 23 ir 24 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ pirmą kartą pristatoma įsivaizduojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opera „Jūratė“ – daugiau nei prieš šimtmetį kompozitoriaus ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės sumanyta, bet taip ir neįgyvendinta lietuviška opera apie Jūratės ir Kastyčio meilės legendą. Čiurlionio muzikinės idėjos atgimsta šiuolaikiniame scenos kūrinyje, kuriame susitinka muzika, teatras, šokis ir dirbtinio intelekto technologijos.
Į pajūrį „Jūratė“ atkeliauja gerokai didesnė ir monumentalesnė nei pristatytoji sostinėje. Specialiai salės „Jūra“ erdvei sukurta nauja partitūros redakcija, kurią atliks KVMT simfoninis orkestras ir teatro choras. Didesnė muzikinė sudėtis leis kitaip atsiskleisti kūrinio skambesiui, o pati salė taps nauja erdve legendinei gintaro rūmų istorijai.
Ne mažiau svarbi ir vizualinė spektaklio pusė. Virš scenos pakabinta milžiniška scenografės Renatos Valčik sukurta veidrodžių konstrukcija atspindi solistų ir juos dubliuojančių šokėjų judesius, sukurdama įspūdį, tarsi veikėjai vaikščiotų banguojančiu jūros paviršiumi. Konstantino ir Sofijos Čiurlionių porą įkūniję aktoriai-šokėjai Telmanas Ragimovas ir Sigita Mikalauskaitė už šiuos vaidmenis pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
Spektaklyje Jūratę kuria sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, Kastytį – baritonas Romanas Kudriašovas, Perkūną – bosas Raimundas Juzuitis, o kartu su Telmanu Ragimovu ir Sigita Mikalauskaite scenoje pasirodo Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, Nikolaj Antonov, Jauhenas Bakala ir Gina Busko.
Kuo ši „Jūratė“ skirsis nuo ankstesnės spektaklio versijos? Kaip didesnis orkestras pakeis jos skambesį ir ką šiame kūrinyje iš tiesų daro dirbtinis intelektas? Apie naująją spektaklio versiją kalbėjomės su dirigentu Karoliu Variakoju ir režisiere Gintare Radvilavičiūte.
Klaipėdoje „Jūratė“ skambės kitaip
Pasak dirigento Karolio Variakojo, svarbiausias Klaipėdoje rodomos „Jūratės“ išskirtinumas – jos skambesys. Vilniuje spektaklis buvo atliekamas su nedideliu, kameriniu orkestru, o Klaipėdoje muzika patikėta gerokai didesnėms orkestro pajėgoms. „Vilniuje grojo labai mažas, kamerinis orkestras, todėl muzikinė medžiaga buvo gana pristabdyta, intensyvi, bet neišsiskleidė taip, kaip galėtų. Klaipėdoje pagrindinis išskirtinumas bus būtent orkestro skambesys. Jis turėtų būti gerokai stambesnis, sodresnis, pilnesnis“, – pasakoja K. Variakojis.
Didesnė orkestro sudėtis leidžia muzikai atsiskleisti daugiasluoksniškiau. Atsiranda daugiau styginių, timpanai, daugiau galimybių išryškinti skirtingus muzikos balsus. Prie orkestro prisijungia ir didelis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras. „Man atrodo, kad šita muzika tikrai daug organiškiau prisistato didesnėje orkestro masėje. Dabar dar negaliu iki galo pasakyti, kaip viskas suskambės salėje „Jūra“, nes pats joje su šia programa dar nesu grojęs. Bet labai laukiu“, – sako dirigentas.
Klaipėdietiškai „Jūratės“ versijai buvo parengta ir nauja partitūros redakcija. Pasak dirigento, didesnė salė ir didesnės teatro pajėgos leido ne tik išplėsti orkestrą, bet ir suteikti muzikai daugiau erdvės. Todėl tai nebus tiesiog tas pats spektaklis, perkeltas iš vienos scenos į kitą – muzikinis jo pavidalas Klaipėdoje bus kitoks.
Lyg dvi meilės istorijos
„Jūratės“ kūrybinis procesas, pasak režisierės Gintarės Radvilavičiūtės, yra bandymas šiandienos priemonėmis priartėti prie daugiau nei prieš šimtmetį likusios neįgyvendintos idėjos. Nors niekada nepavyks tiksliai žinoti, kaip būtų skambėjusi ir atrodžiusi paties Čiurlionio opera, kūrėjams svarbus pats kelias – kaip iš išlikusių laiškų, prisiminimų, muzikinių nuotrupų ir šiandienos kūrėjų vaizduotės gimsta naujas sceninis kūrinys.
„Žinoma, mes tik fantazuojame, niekada nesužinosime, kokia galėjo būti opera. Kokia ji būtų buvusi. Kaip skambėjusi, kaip atrodžiusi. Bet turėjau galimybę stebėti jo įkvėptus kūrėjus kūrybiniame procese ir pamatyti, kaip gimsta kūrinys, kaip jis pirmą kartą nuskamba gyvai, kaip susijungia, auga, keičiasi, apauga garsais, žodžiais, prasmėmis. Kaip milžiniškas sudėtingas organizmas ima kvėpuoti“, – pasakoja G. Radvilavičiūtė.
Režisierė pasakoja atradusi gražią meilės istoriją: „Labai įkvėpė M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai… Laiškas lyg kelionė vienas pas kitą. Tai kelias tarp žmonių, kuris parodo neišnykstantį, neišnaikinamą ryšį. Tai vaikščiojimai, sustojimai, prisilietimai, apsikabinimai ir daug daugiau. Kiek ten prasmių, jausmų. Tai tikriausiai intymiausias prisilietimas prie tarp dviejų žmonių gimusio ryšio. Jūratės istorija persipynusi su jų asmeniniu gyvenimu“.
G. Radvilavičiūtė kelia klausimus: „du žmonės gyveno idėjų pasaulyje nieko neturėdami, o kaip šių dienų žmogui neprarasti idėjos viską turint. Ar dviejų žmonių meilės istorija vis dar vertybė? Ar meilė yra amžina? Čia jungiasi paralelės tarp Jūratės – Kastyčio ir dviejų tik pradedančių gyvenimą žmonių Sofijos – Kostuko gyvenimų. „…Nes mes nors ir numirsime, suvargus mūsų kūnui,- susitiksime kituose kraštuose, ir taip visada Tu ir Aš, nes mes esame Amžinybė ir Begalybė. Atsimeni? Tai buvo labai seniai ir tikriausiai, ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpsta ir prisimint reikia ypatingų akimirkų“ …“ Taip, aš esu perpildytas Tavo šios dienos laišku ir „Jūrate“ visam gyvenimui – ir tiek jaučiu energijos ir tikėjimo savimi, kad įveiksiu uždavinį, jog net drįstu rašyti Tau apie tai.“ (iš Čiurlionio laiškų Sofijai)“.
Čiurlionio idėja ir šiandienos technologijos
„Jūratėje“ susitinka ir du labai skirtingi laikai – Čiurlionio idėja ir šiandienos technologijos. Dirbtinis intelektas buvo naudojamas kuriant ir generuojant muzikinės medžiagos motyvus, tačiau galutinį kūrinį formavo žmonės.
„Dirbtinis intelektas čia buvo naudojamas kaip priemonė muzikinės medžiagos motyvams generuoti. Tą medžiagą vėliau vystė Mykolas Natalevičius ir Mantautas Krukauskas, o Arvydas Malcys ją instrumentavo. Kiekvienas kompozitorius turėjo savo misiją“, – pasakoja K. Variakojis.
Todėl, jo manymu, nereikėtų į šį spektaklį žiūrėti kaip į „dirbtinio intelekto sukurtą operą“. Technologija čia veikiau tapo dar vienu įrankiu kūrybiniame procese. „Daugelis žmonių gana skeptiškai vertina bet kokius atsiradimus, susijusius su dirbtiniu intelektu. Bet čia jis muzikos neparašė – viskas buvo kontroliuojama žmonių. Man tai labai įdomi terpė, vienas pirmųjų bandymų pažiūrėti, kaip tai gali dalyvauti kūrybiniame procese“, – sako dirigentas.
Tačiau kūrėjams svarbi ne tik pati neįgyvendintos operos idėja, bet ir žmogus, kuris ją kadaise sumanė. G. Radvilavičiūtė sako, kad gilindamasi į Čiurlionio laiškus, prisiminimus ir kitus tekstus ji vis labiau stebėjosi jo asmenybe – jautriu, intelektualiu, labai giliu ir nepaprastai darbščiu žmogumi. „Čiurlionis tikrai gyveno kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame viešpatauja meilė ir bičiulystė ir dar kažkas svarbaus, be ko negalima gyventi“, – sako režisierė. „Man atrodo, kad kiekvieną kartą atliekant šį kūrinį jis nuskamba skirtingai. Tai lemia diena, saulė, žmogaus nuotaika, profesionalumas ir daug kitų smulkmenų“.
Kuo svarbi ši opera?
Kalbėdamas apie patį sumanymą, K. Variakojis pabrėžia, kad Čiurlioniui opera buvo ne šiaip dar vienas žanras. XX amžiaus pradžioje ji buvo glaudžiai susijusi su tautinio identiteto kūrimu. „Čiurlionis svajojo sukurti operą ir daug apie tai rašė laiškuose. Libretas jau buvo, buvo ir muzikinių idėjų. Man atrodo, kad jo įsivaizdavime operos lietuviškumas labai daug reiškė. Jis matė operą kaip nacionalinės tapatybės ženklą“, – pasakoja dirigentas.
Šiandien ši mintis, anot dirigento, taip pat nepraranda aktualumo. „Kalbėti apie lietuvišką identitetą šiandien tiesiog būtina ir tikrai turėtume tai daryti toliau. Opera yra viena iš formų“, – sako K. Variakojis. O publikai jis linki į spektaklį ateiti smalsiai ir be išankstinių nuostatų: „Pažiūrėti, kaip naujos technologijos kartu su lietuvybe, žmonėmis ir muzika gali veikti vienoje visumoje.“
Anot G. Radvilavičiūtės, M. K. Čiurlionis buvo tikras kūrėjas, kuris nešė įkvėpimą žmonėms. „Jo asmenybė, jo kūryba skatina mus iš esmės susimąstyti apie daug pamatinių vertybių… Kai gyveno M. K. Čiurlionis jis nieko neturėjo ir dirbo be atokvėpio visiškai netausodamas savęs… Mes dabar turime viską, visas galimybes, vienas kitą… Kaip neprarasti įkvėpimo. Siekti, dirbti, ieškoti to tikrojo įkvėpimo šaltinio. Prisilietimas prie kūrinio paliečia kūrėjus, atlikėjus ir tikiu, kad palies ir žiūrovą. Tai mūsų šaknys, pamatiniai kūrybiniai vedliai, kurie augina mus kūrėjus, o taip pat kiekvieną žmogų šalia“.
Žaneta Skersytė
