Nuo fotografijos iki burių: Gabrielius Kuliešius apie laisvą kūrybos pasaulį
„Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti. Nors atrodo, kad daugeliui smalsumo bei entuziazmo dažniausiai užtenka, vis dėlto vyresnius vaikus neretai sukausto baimė, ypač kai jie pradeda lygiuotis į kitus. Kiekvienas esame unikalus, ir tuo šis pasaulis yra žavus – o kūryboje tai yra tikra vertybė“, – sako Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro Dailės ir dizaino studijos mokytojas Gabrielius Kuliešius.
Plačiau šiame interviu.
Papasakokite apie save. Ką mėgstate veikti, kai nekuriate ir nemokote?
Esu menininkas, dailės mokytojas ir restauratorius. Nors baigiau skulptūros restauravimo studijas, mane žavi ne tik tai. Fotografijos ir dailės, o apskritai ir įvairių menų sintezė – štai kas man įdomu! Ypač mėgstu fotografuoti senaisiais fotoaparatais, didelio formato kameromis, o vaizdams išgauti pasitelkti analogines technikas. Turiu net savo projektą „Juostajuosta“ – su juo dalyvauju šventėse, pavyzdžiui, „Juodkrantės kurorto dienose“ ir privačiuose renginiuose. Dažniausiai naudoju inversinę techniką, kurios metu tiesiai ant fotopopieriaus iš karto išryškėja portretai. Manau, jeigu fotografas talentingas, jo darbai prilygsta tikrųjų senųjų meistrų paveikslams.
Taip pat pastaruoju metu daug laiko atima ir naujas hobis – buriavimas. Šioje srityje tikrai daug romantikos, kuri mane pakerėjo. Lemtinga akimirka, suvedusi mane su burėmis, įvyko prieš trejus metus Nidoje, kai pirmą kartą plaukiau senuoju kurėnu „Kuršis“ kartu su Aurelijumi ir Sofija Armonavičiais. Po to pradėjau vis dažniau buriuoti bei niūniuoti H. Radausko žodžius: „Ir laimę, – ji dar neatėjo, – ir laivo burę, pilną vėjo…“. O laimė man tikrai nusišypsojo, nes teko su Jūrų muziejaus komanda dalyvauti viename didžiausių pasaulyje jūrinių renginių „SAIL Amsterdam 2025“, kuris vyko Nyderlandų sostinėje. Plaukėme tarp tūkstančio laivų ir pristatėme tradicinį Lietuvos pamario laivybos paveldą, o Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas „SüD.1“ nustebino ne vieną šio renginio dalyvį ir subūrė lietuvių bendruomenę Nyderlanduose.
Kaip jūsų gyvenime atsirado menas? Ar prisimenate kada supratote, kad kūryba taps svarbia jūsų gyvenimo dalimi?
Menas mano gyvenime atsirado dar augant Plateliuose. Ten ne tik nuostabus kraštovaizdis, bet ir gyvena daugybė kūrybiškų žmonių. Žinoma, įtakos turėjo ir Platelių meno mokykla, jaunimo stovyklos, kuriose dalyvaudavo žymūs to krašto menininkai. Ten supratau, kad noriu būti būtent tokių linksmų ir atvirų žmonių draugijoje.
Esate užaugęs meniškoje šeimoje. Gal šeima formavo jūsų požiūrį į kūrybą ir meną?
Be abejonės, mane įtakojo šeima. Mano tėtis yra ir verslininkas, ir poetas Paulius Kuliešius. Jau nuo vaikystės mane lydėjo tėčio nestandartinis požiūris ir siekiai. Galbūt dėl to ir pats esu drąsus, nebijau į savo gyvenimą įnešti naujų spalvų. Juk ir pats tėtis sėkmingą verslininko karjerą iškeitė į avantiūrą – gyvenimą kaime, medaus sukimą ir šieno kvapą, pievų bei gyvulių priežiūrą.
Mamos gerumas ir nuoširdumas gaubia mus keturis vaikus jau nuo pat mažumės iki dabar. Jos gabumai rankdarbiams, namų jaukumo kūryba įkvepia mane ir šiandiena.
Gal buvo pedagogų, kurie įkvėpė pasirinkti kūrybinį kelią?
Visada prieš akis iškyla patys pirmieji Platelių meno mokyklos mokytojai. Ypač noriu padėkoti Vytautui ir Vaidai Blistrubiams bei Linai Ruginienei, kurie ne kartą ruošė mane dalyvavimui parodose, konkursuose. Mokytojų suteikta laisvė kurti lėmė, kad vis labiau pradėjau sukti menų sferos link.
Iš jų išmokau, kad svarbiausia yra pozityvus emocinis mikroklimatas, nuoširdus bendravimas, o ne rezultatai. Tik atsipalaidavę ir smagiai besijaučiantys vaikai gali siekti aukštesnių tikslų. Tai ir stengiuosi perduoti savo mokiniams.
Mokytojai mus ugdydami dažnai rėmėsi lietuvių liaudies menu ir skiepijo pagarbą jam. Jo galią brandžiau pradedu suvokti tik dabar – net tikriems akademikams ir mokslininkams tai yra įkvėpimo bei atradimų šaltinis.
Kodėl nusprendei tapti mokytoju?
Mokytoju nusprendžiau tapti norėdamas būti arčiau jaunimo. Juk, kai bendrauji su jaunimu, ir pats jautiesi jaunesnis?
O jeigu rimtai, tai norisi dalintis žiniomis ir patirtimi, kurių prisikaupė studijuojant bakalauro ir magistro studijose, dalyvaujant meno projektuose bei dirbant įvairiuose muziejuose edukatoriumi.
Kuo Dailės ir dizaino studija, kurioje dirbi, išsiskiria iš kitų būrelių? Ką čia gali atrasti vaikas, net jei mano, kad „nemoka piešti“ ar kitų meniškų dalykų?
Dailės ir dizaino studija unikali tuo, kad vaikai čia gali išbandyti daugybę skirtingų dalykų: piešimą, tapybą, lipdybą, grafiką, senuosius fotografijos procesus, dizaino pagrindus ar net grafičio technikas. Bandau vaikų nesuvaržyti rėmais ir atsižvelgti į jų individualius poreikius. Dalyvaujame konkursuose ir parodose.
Manau, kiekvienas vaikas čia gali atrasti vietos savo kūrybinei raiškai ir suprasti, kokios technikos, dailės žanrai ar sritys jį traukia ir kuriose jam geriausiai sekasi. O tiems, kurie mano nemokantys realistiškai piešti, nereikėtų nusiminti, nes tai nėra lemiamas sėkmingo kūrybinio kelio rodiklis. Galiausiai net ir akademinio piešimo, kaip ir daugelio kitų dalykų gyvenime, galima išmokti.
Kokie vaikai renkasi į jūsų studiją? Gal pastebite, kaip kūryba padeda jiems augti, drąsėti ir atrasti save?
Daugiausia į studiją renkasi jaunesnio amžiaus vaikai – nuo priešmokyklinukų iki penktos klasės mokinių. Pastebiu, kad vos pusmetį pasimokę jie jau nebijo eksperimentuoti, išryškėja jų trauka pamėgtoms dailės technikoms. Ilgainiui vaikai ir patys imasi savarankiškai rinktis darbų atlikimo būdus įvairioms temoms ir konkursams.
Žinoma, didelę dalį užima ir bendravimas bei tarpusavio ryšio kūrimas. Vaikai būrelyje atranda naujų draugų, mokosi spręsti įvairias bendradarbiavimo situacijas, žaidžia žaidimus, linksminasi ir švenčia gimtadienius.
Darbas Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre. Koks jis?
Dirbdamas Karalienės Luizės jaunimo centre jaučiuosi puikiai. Girdžiu kūrybos aidą kiekviename šio istorinio pastato koridoriuje. Ši atmosfera tikrai yra ypatinga, o galimybių atsiskleisti čia apstu.
Pavyzdžiui, įstaigos organizuojamoje tradicinėje Puodžių gatvės šventėje su mokiniais rengėme cianotipijos atvirukų dirbtuves, o kitais metais lipdysime molinius švilpukus. Manau, tai bus puiki istorinė sąsaja su šios gatvės amatininkais bei galimybė perteikti tradicinio keramikos amato subtilybes.
Be to, šiais mokslo metais kartu su kolegomis dalyvavome respublikinėje dailės mokytojų konferencijoje Kretingoje, įvairiuose mokymuose, parodose ir jų vertinimo komisijose. Dailės mokytojų komandą labai sustiprino ir bendras didžiulio velykinio margučio dekoravimas. Mūsų dažytas, karūna padabintas karališkas margutis pavasarį puošė Klaipėdos miesto šiaurinį molą ir džiugino gyventojus.
Kokį svarbiausią dalyką norėtumėte perduoti kiekvienam vaikui, kuris ateina į jūsų studiją?
Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti. Nors atrodo, kad daugeliui smalsumo bei entuziazmo dažniausiai užtenka, visgi vyresnius vaikus neretai sukausto baimė, ypač kai jie pradeda lygiuotis vieni į kitus. Kiekvienas esame unikalus, ir tuo šis pasaulis yra žavus – o kūryboje tai yra tikra vertybė.
Gal jūsų veikloje pasitaikė juokingų, netikėtų istorijų?
Kartą prieš pamokas labai norėjau valgyti – neištvėriau ir per „Wolt“ programėlę užsisakiau picą, galvodamas, kad ramiai suvalgysiu mokytojų kambaryje. Tačiau vaikai pradėjo rinktis anksčiau, o kai pamatė mano rankose picos dėžę ir iš jų entuziastingų šūksnių supratau, kad teks pica dalintis (juokiasi).
Jeigu šiandien jūsų klausytųsi vaikas, svarstantis, ar ateiti į Dailės ir dizaino studiją, ką jam pasakytumėte?
Užeiki – piešime, žaisime, klausysimės muzikos ir atrasime meno pasaulį.
Apie ką svajojate jūs pats?
Šiuo metu svajoju kuo greičiau pabaigti nendrinę skulptūrą Juodkrantėje ir sėkmingai įleisti ją į Gintaro įlanką. Taip pat turiu svajonę sutvarkyti savo įsigytą mažą burlaivį – šverbotą. Vis pagalvoju, kaip šauniai su juo plaukčiau saulėtą dieną skaidriuose Platelių vandenyse, kur laikas sustoja, o vėjas dainuoja apie Zifriną ir Gervazą…
Agnė Benetytė
