Klaipėdos festivalį pradėsianti oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ – apie dėkingumą už pasaulį, kuriame gyvename
VI-asis Klaipėdos festivalis šiemet prasideda Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ – vienu reikšmingiausių klasicizmo epochos kūrinių, kviečiančiu žvilgsnį nukreipti į šviesos, kūrinijos ir žmogaus vietos joje temą.
Rugpjūčio 13–14 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje šis monumentalus veikalas suskambės naujame, teatriniame kontekste, papildytame vizualiniais ir šviesų sprendimais. Tradiciškai koncertinėse erdvėse atliekama oratorija šįkart žiūrovus pakvies į patirtį, kur muzika, tekstas ir vaizdas susilieja į vieną pasakojimą apie pasaulio pradžią.
Kodėl būtent šis kūrinys pasirinktas festivalio atidarymui, kuo jis aktualus šiandienos klausytojui ir kaip jame atsiskleidžia šviesos, harmonijos bei dėkingumo idėjos kalbamės su oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ muzikos vadove ir dirigente Adrija Čepaite.
Ką Jums, kaip šio pastatymo muzikos vadovei ir dirigentei, reiškia galimybė dirbti su tokiu veikalu?
„Pasaulio sutvėrimas“ yra vienas išraiškingiausių oratorinio žanro opusų. Siekdamas garsais perteikti Pradžios knygoje apreikštą pasaulio atsiradimo slėpinį Haydnas į šį kūrinį sudėjo didį kompozitorišką išradingumą ir sykiu krikščionišką tikėjimą. Įsigilinti, tyrinėti šį veikalą – man įdomus, prasmingas laikas. Iš tiesų, šios oratorijos išpildymas – nelengva užduotis bet kuriam meno kolektyvui. Džiaugiuosi, jog kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atlikėjais nelengvų užduočių esame turėję ne vieną. Ruošiamės ir laukiame galimybės šį klasicizmo šedevrą pristatyti Klaipėdos festivalio publikai.
Šįkart oratorija bus atliekama teatro scenoje, papildyta vizualiniais ir šviesų sprendimais. Kuo toks formatas įdomus?
Įdomu tai, kad pirmasis viešas „Pasaulio sutvėrimo“ atlikimas įvyko 1799 metais Vienoje, būtent teatre. Taigi, istoriškai teisinga, o kartu simboliška, jog šis kūrinys skambės ir mūsų teatro scenoje. Salėje „Jūra” tilps laki haidniškoji mintis ir subtilūs vizualiniai elementai. Visumos kūrėjai – tai režisierė Rūta Bunikytė, šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė.
Kaip pristatytumėte šią oratoriją žmogui, kuris jos niekada nėra girdėjęs?
Pats pavadinimas – „Pasaulio sutvėrimas“ – jau žadina vaizduotę apie pasaulio pradžią, apie pirmąją šviesą, apie gyvybės atsiradimą, pirmojo žmogaus būseną Rojuje. Haydnas tik sustiprina vaizduotę garsais. Nors oratorijos llibretas iš dalies remiasi XVII a. anglų poeto Johno Miltono poema „Prarastasis rojus“, Haydno muzika nekuria jokios praradimo nuotaikos. Tai ne vien religinis pasakojimas, bet ir universali istorija apie gamtą, žmogų ir kūrinijos grožį.
Ir labai svarbu pabrėžti, kad šioje oratorijoje orkestras yra išraiškingas pasakotojas, iliustruojantis tekstą. Haydnas sumaniai naudoja instrumentų tembrus, kad mes, lyg susidomėję vaikai, išgirstume paukščių, žvėrių, bundančios gamtos garsus.
Sakoma, kad šiame kūrinyje atsiskleidžia visas brandusis Haydno talentas. Ar sutiktumėte su tokiu vertinimu?
Visiškai. Haydnas šią oratoriją parašė jau būdamas vyresnis nei šešiasdešimties metų. Iki tol jis buvo sukūręs daugiau nei šimtą simfonijų, daugybę kamerinės muzikos kūrinių, todėl „Pasaulio sutvėrime“ susitelkia visa jo sukaupta patirtis.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad imtis oratorijos žanro Haydną paskatino jo kelionės į Angliją. Ten jis išgirdo Georgo Friedricho Händelio oratorijų didybę, be abejo, palikusią įspūdį. Tačiau Haydnas nebūtų savimi, jei nenorėtų išlikti originalus. Jis nemėgdžioja. Dar daugiau, savo brandoje tampa moderniu, atviru naujoms išraiškos idėjoms. Jis – publikai atidus ir jos dėmesį išlaikantis kompozitorius. Aiški forma, skaidri faktūra, šviesus, estetiškas skambesys, išradingi momentai ir prasmingas turinys – haydniškas žvilgsnis į pasaulį.
Būtent šviesa ir optimizmas dažniausiai siejami su šia oratorija. Kodėl?
Man atrodo, kad Haydnas sąmoningai sustoja ties esmine Biblijos pasakojimo mintimi – žmogaus gyvenimu rojuje. Haydnas nesiėmė vaizduoti žmogaus nuopuolio dramos. Jis palieka Adomą ir Ievą Rojuje. Tai – labai haydniškas žvilgsnis, kuriame sudėta muzika perteikia klausytojui nekaltumo džiaugsmą ir amžinojo gyvenimo viltį.
Kompozitorius galėjo rinktis dramatiškesnę nuotaiką, stipresnius konfliktus, tačiau jis pasirenka kalbėti apie harmoniją, apie kūrinijos grožį, apie pasaulį, kuriame dar nėra nuodėmės, blogio, praradimo. Todėl visa oratorija yra šviesos ir vilties garsinė išraiška. Tai nėra paviršutiniškas lengvumas – tai brandus žmogaus pasirinkimas matyti tyrą pasaulio ir žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, grožį.
„Pasaulio sutvėrimas“ šiandien skamba ypač prasmingai?
Gyvename laikais, kai aplink labai daug nerimo, įtampos ir skubėjimo. Todėl muzika, kuri kalba apie šviesą, kūrybą, dieviškąjį žmogaus kilnumą, prigimtinę žmogaus ir gamtos darną, įgauna dar didesnę vertę. Šia muzika Haydnas primena, kad pasaulyje vis dar yra labai daug grožio. Man atrodo, jog būtent tokios patirties šiandien mes visi stokojame.
Kur slypi šios muzikos ypatingumas?
Haydnas šioje oratorijoje padarė tai, kas pavyksta tik didiesiems kūrėjams – jis leidžia žmogui ne tik klausytis istorijos, bet ir ją matyti. Muzika čia virsta vaizdinių kalba.
Kompozitorius nepaprastai išradingai valdo kiekvieno instrumento tembrą. Paukščių balsus dažnai perteikia mediniai pučiamieji, vandens tėkmę – styginiai, kitur išryškėja trombonų, kontrafagoto, violončelių ar kontrabosų spalvos. Visa orkestruotė – tai spalvų paletė, kuria kompozitorius tapo pasaulio sukūrimo paveikslą.
Orkestras – lygiavertis pasakotojas, komentatorius, kuris tembrais ir skambesiais sustiprina tai, apie ką kalba solistai ir choras. Tuo tarpu klausytojas ne tik girdi pasakojimą – jis jį įsivaizduoja. Manau, būtent čia ir slypi šios muzikos gyvybingumas. Ji įtraukia žmogų į kūrinijos stebuklą, leidžia pačiam tapti to pasakojimo dalimi.
Manau, svarbiausia, ši oratorija primena nuostabos būseną. Tai – tarsi pirmas žmogaus žvilgsnis į ką tik sukurtą pasaulį: kupinas susižavėjimo ir dėkingumo. Jeigu atlikėjai tai pajunta, muzika pradeda skleisti savo šviesą.
Vienas įspūdingiausių oratorijos momentų – žodžiai „Tebūnie šviesa“. Kaip scenoje kursite tą nušvitimo akimirką?
Tiesą sakant, šio efekto kurti nereikia – Haydnas jį jau sukūrė muzikoje. Mums belieka padėti klausytojui jį dar stipriau išgyventi.
Oratorijos pradžioje vaizduojamas Chaosas. Čia muzika tarsi neturi tvirto pagrindo – ji klaidžioja, vingiuoja, trūksta tonacinio stabilumo. Tokiu būdu išgyvenama tamsa, neapibrėžtumas, būsena prieš pasaulio atsiradimą. Ir kai nuaidi žodžiai „Tebūnie šviesa“, orkestro ir choro Fortissimo C-dur akordas tiesiog perskrodžia klausytoją. Stiprus šviesos proveržio įspūdis. Neatsitiktinai pasirinkta būtent C-dur tonacija. Muzikos kalboje ji siejama su aiškumu, džiugesiu. Po chapso Haydnas šį kontrastą sukuria taip meistriškai, kad net ir praėjus keliems šimtmečiams jis vis ta pačia muzikine galia pribloškia. Neabejotinai, tai viena genialiausių šios oratorijos vietų.
Kalbant apie sceninius sprendimus, žinoma, teatras suteikia papildomų galimybių. Tai pakylėtas koncertinis atlikimas, visumoje – ir teatrinis patyrimas. Todėl vizualika, šviesos ir scenografija tampa kūrinio pastatymo dalimi. Visgi, labai svarbu nepamiršti, kad didžiausią stebuklą kuria Haydno muzika. Todėl šio pastatymo tikslas yra subtiliai sustiprinti tai, kas jau slypi muzikoje. Kaip tai atrodys scenoje? Tebūnie tai maloni staigmena klausytojams.
Šiame pastatyme atsiranda aktorius, kuris įsilieja į oratorijos atlikimą. Kokia šio sprendimo idėja?
Režisūrinė idėja gan paprasta, o kartu atspindinti teatrinį braižą. Aktorius įsilieja į kūrinio įvykį kaip arkangelų Gabrieliaus, Urielio ir Rafaelio ištarų skelbėjas. Aktorius šiame kontekste nėra „personažas“ tradicine prasme. Jis yra žmogus, iš šalies sekantis dieviškuosius sukūrimo įvykius. Tuo žmogumi galėtume būti kiekvienas iš mūsų, kuris ateina klausyti šio kūrinio, kuris jį girdi, kuris jame dalyvauja.
Čia labai svarbus pastatymo režisierės Rūtos Bunikytės kūrybinis matymas. Šiuo metu esame gyvame ir įkvepiančiame kūrybos procese.
Ar ši muzika turėtų skatinti daugiau mąstyti apie pasaulio pradžią ar žmogaus vietą jame?
Esu įsitikinusi, kad muzika yra Dievo kalba. Tai mintis, kurią yra išsakę daugelis kompozitorių ir ji man labai artima. Muzika paliečia žmogų ten, kur žodžiai dažnai nepasiekia. Ji iššaukia giliausius jausmus, sugrąžina tyriausią atmintį, leidžia iš širdies išgyventi skirtingas gyvenimo būsenas.
Man atrodo, kad svarbiausia žinutė Haydno oratorijoje yra grožio būsena. Šviesa, jos plevenantis lengvumas, įgalinantis matyti pasaulį taip, kaip jis buvo sukurtas – su nuostaba. Biblijoje sakoma, kad Dievas, sukūręs pasaulį, pažvelgė į jį ir tarė: „Tai buvo gera.“ Man atrodo, ši mintis yra esminė. Kokia nuostabi ši kūrinija!
O žmogaus vieta?
Paskutiniame arkangelo Urielio epizode skamba įstabi mintis apie Adomą ir Ievą, apie jų laimę Rojuje. Ją perfrazavus, palinkėjimas: likite tame prigimtiniame būvyje ir būkite laimingi, gyvenkite darnoje, kuri išlieka tol, kol jūsų nesugundo noras turėti daugiau, negu turite, ar žinoti daugiau, negu jums duota.
Tai labai šiuolaikiška mintis. Mes šiandien turime visko labai daug, net per daug. Nestokojame daiktų, neribotų galimybių, informacijos, ir t.t. Bet dažnai pamirštame į tai pažvelgti su nuostaba. O būtent nuostaba, dėkingumas ir gebėjimas matyti pasaulį pradžios tyrume, man atrodo, yra esminė šio kūrinio žinutė.
Norėtųsi, kad klausytojas, patyręs „Pasaulio sutvėrimą”, išsineštų šviesų jausmą ir vidinį dėkingumą už pasaulį, kuriame gyvename.
Kalbino Žaneta Skersytė
