Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) scenoje žiūrovų laukia išskirtinis įvykis – bus pastatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“. Šiuo pastatymu KVMT repertuaras pasipildys autentiškai atliekamu baroko scenos veikalu, atveriančiu naują teatro meninę kryptį. Operos pastatymui jėgas suburs KVMT bei kviestiniai solistai iš Lietuvos ir kitų šalių, senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito” pakviesti istorinių instrumentų atlikėjai iš užsienio, Klaipėdos koncertų salės Kamerinis orkestras, KVMT baleto trupė.
Kūrybinėje komandoje pasaulyje pripažinti baroko profesionalai: „Canto Fiorito” ir šios operos muzikos vadovas bei dirigentas Rodrigo Calveyra iš (Brazilijos/Prancūzijos), režisierius Tristan Braun (Vokietija), scenografas ir kostiumų dailininkas Sebastian Ellrich (Vokietija) bei choreografas Nicola Mascia (Italija). Julijaus Cezario vaidmenį atliks kontratenoras Christopher Lowrey (JAV/Anglija), pagrindinius vaidmenis kurs Lina Dambrauskaitė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Ivo Posti (kontratenoras, Estija), Wiktoria Wizner (mecosopranas), Vilius Trakys (bosas) ir kiti.
Rodrigo Calveyra pabrėžia šio pastatymo ambiciją: pilnai sceninis operos „Julijus Cezaris“ pastatymas su istoriniais instrumentais yra didžiulis iššūkis net ir didelėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas. Tačiau, pasak dirigento, šis projektas nesiekia sekti Vakarų scenų pavyzdžiais – priešingai, jis kuria savitą, autentišką meninę tapatybę.
Plačiau apie šį išskirtinį pastatymą – pokalbyje su Rodrigo Calveyra.
Opera „Julijus Cezaris“ – vienas iš barokinės operos šedevrų. Kaip jūs apibūdintumėte šio kūrinio išskirtinumą ir jo aktualumą šiandienos kontekste?
„Julijus Cezaris“ mano nuomone yra vienas aukščiausių ne tik barokinės operos, bet ir visos operos meno viršūnių. Šiam kūriniui išskirtinumo suteikia kone stebuklinga pusiausvyra tarp formos rafinuotumo ir tiesioginės emocinės jėgos.
Dažnai barokinę operą siejame su tam tikromis konvencijomis – da capo arijomis, mitologiniais ar istoriniais siužetais, vokaliniu virtuoziškumu, tačiau G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“ šios konvencijos yra peržengiamos. Händelis sukuria giliai žmogiškus personažus: Cezaris yra galingas, bet kartu pažeidžiamas; Kleopatra – politiškai sumani, tačiau emociškai atvira; Kornelija įkūnija gedulą su nepaprastu orumu, o Sesto išgyvena vieną įtaigiausių transformacijų šioje operoje – iš traumuoto sūnaus, siekiančio keršto – į žmogų, pasiekusį nepaprastą emocinę brandą ir drąsą.
Šiuolaikiškumą šiam kūriniui suteikia būtent šis emocinis daugiaplaniškumas. Personažai čia susiduria su valdžia, manipuliacija, karu, troškimu, netektimi ir tapatybės paieškomis – temomis, kurios šiandien išlieka itin aktualios. Händelis tarsi pasitelkia muziką kaip psichologinį didinamąjį stiklą: jis leidžia mums pažvelgti į vidinį emocinį pasaulį nematomą viešai.
Ir galbūt būtent todėl ši opera išlieka tokia paveiki ir šiandien: triukšmingame pasaulyje barokinė opera kviečia mus ne skubėti, o įsigilinti į emociją, ją stebėti ir išgyventi neįprastu gyliu.
Šiame pastatyme dalyvauja tiek lietuvių, tiek iš užsienio atvykę baroko muzikantai, taip pat naudojami istoriniai instrumentai. Kaip tai veikia orkestro skambesį ir bendrą muzikinę dramaturgiją?
Istorinių instrumentų naudojimas iš esmės keičia garso pasaulį! Barokiniai strykai, teorba, klavesinas, istoriniai pučiamieji – jie sukuria daug artikuliuotesnį, skaidresnį ir retoriškesnį skambesį. Šiuolaikiniai orkestrai dažnai formuoja didelę simfoninę garso masę, o barokinis orkestras skamba labiau teatrališkai, retoriškai, tarsi kalbėtų. Tai Händelio muzikos esmė, nes orkestras čia niekada nėra tik akompanuojantis. Jis komentuoja, kvėpuoja, provokuoja, vilioja, gedi.
Istoriškai pagrįstas atlikimas – tai, ką vadiname HIP (angl. historically informed performance) – dažnai klaidingai suprantamas kaip bandymas archeologiškai atkurti praeitį. Aš tai suprantu visiškai priešingai. Man tai bandymas atkurti pirminę šios muzikos raiškos gramatiką: teksto ir gesto santykį, improvizaciją, ornamentiką, tempo lankstumą, retoriką.
Lietuvos ir užsienio muzikantų bendradarbiavimas šiame kontekste taip pat yra labai prasmingas. Lietuvos senosios muzikos scena per pastaruosius metus smarkiai išaugo, ir šis pastatymas tampa gražiu dialogo pavyzdžiu tarp vietinio augimo ir tarptautinės patirties.
Barokinėje operoje kiekvieną įvykį lydi arija, kurioje tarsi sustoja laikas ir atsiskleidžia emocijos. Kaip padedate atlikėjams ir orkestrui išlaikyti tą įtampą bei vientisą muzikinį pasakojimą?
Tai vienas didžiausių barokinės operos iššūkių. Šiuolaikiniams klausytojams rečitatyvo ir arijos kaita iš pradžių gali pasirodyti statiška. Tačiau iš tiesų ši struktūra yra itin rafinuota. Rečitatyvas stumia į priekį išorinį veiksmą, o arija atskleidžia vidines to veiksmo pasekmes. Didžiausia klaida – traktuoti arijas kaip atskirus vokalinius „numerius“. Tai nėra koncertiniai intarpai operoje – tai psichologinės būsenos.
Mano darbas – išlaikyti tęstinę dramaturginę architektūrą: kruopščiai parinkti tempus, kurti ryškius kontrastus, užtikrinti, kad rečitatyvai išliktų gyvibingi ir teatrališki, ir skatinti dainininkus ornamentiką suvokti kaip dramaturginę kalbą, o ne vien vokalinę puošybą.
Net ir sustojimo akimirkose turi pulsuoti dramaturginė įtampa.
Jūsų nuomone, kuo Klaipėdos „Julijus Cezaris“ bus išskirtinis tarptautiniame kontekste? Ar jau galite atskleisti, kas žiūrovus gali labiausiai nustebinti?
Manau, kad šio pastatymo išskirtinumas slypi jo ambicijoje. Pilnas sceninis operos „Julijus Cezaris“ pastatymas su istoriniais instrumentais – didžiulis iššūkis net ir didesnėms Europos meno institucijoms, turinčioms ilgametes baroko tradicijas. Todėl tai, kad toks projektas įgyvendinamas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, yra itin reikšminga.
Įdomiausia tai, kad šis pastatymas nesiekia imituoti didžiųjų Vakarų meno institucijų – jis kuria savitą tapatybę.
Neatskleidžiant per daug, manau, žiūrovus gali nustebinti, kokia fiziškai artima ši opera. Daugelis barokinę operą įsivaizduoja kaip tolimą ar muziejinį reiškinį. Tačiau čia gali atrasti itin jautrų, dramatišką ir emociškai stiprų sceninį vyksmą. Ir, žinoma, Kleopatra visuomet pateikia staigmenų.
Ką žiūrovams svarbu žinoti prieš ateinant į šią operą? Kaip jie galėtų pasiruošti, kad patirtis būtų gilesnė?
Visų pirma, žiūrovai neturėtų jausti, kad šiai operai suprasti būtinos specialios žinios – jos emocinė kalba yra nepaprastai aiški ir paprasta.
Vis dėlto juos praturtintų galimybė prieš apsilankymą teatre skirti šiek tiek laiko skaitymui, t.y. gilesnei pažinčiai su istorinėmis asmenybėmis kaip Julijus Cezaris ir Kleopatra. Georg Frideric Händel ir jo libretistas Nicola Francesco Haym tikrą politinių įvykių istoriją paverčia itin rafinuota muzikine drama, todėl istorinio konteksto – Romos pilietinio karo, Egipto politinio trapumo, Cezario ir Kleopatros sąjungos – supratimas gali dar labiau praturtinti operos patirtį. Kita vertus, svarbu prisiminti, kad tai nėra istorijos pamoka. Tai kūrinys apie žmogaus jausmus: ambiciją, gundymą, sielvartą, kerštą, švelnumą, galią ir pažeidžiamumą.
Taip pat kviesčiau priimti kitokį laiko pojūtį. Barokinė opera neskuba – ji kviečia į susikaupimą. Arijos leidžia emocijoms skleistis taip, kaip šiuolaikinis pasakojimas retai leidžia. Jei žiūrovai ateis vedini smalsumo ir atvirumo, jie gali patirti netikėtą atradimą: už monumentalaus istorinio fono slypi nepaprastai intymi ir giliai žmogiška opera.
Kalbino Žaneta Skersytė
