Birželio 26-osios vakarą Klaipėdos Teatro aikštė taps liudininke ypatingo muzikinio įvykio. Po ilgos pertraukos į uostamiestį grįžta viena ryškiausių ir įtakingiausių šalies džiazo asmenybių – bosinės gitaros virtuozas, kompozitorius bei pedagogas Leonidas Šinkarenko. Kartu su savo grupe „Shinkarenko Jazz 5“ jis paruošė programą, kurioje meistriškai susipina penkių dešimtmečių kūrybinė patirtis, džiazo laisvė ir gilus muzikinis intelektas.
L. Šinkarenko – žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos džiazo istorijos metraščio. Jo gebėjimas sujungti folklorą, akademinę discipliną ir spontanišką improvizaciją sukūrė unikalų braižą, atpažįstamą ne tik Europoje, bet ir toli už jos ribų. Prieš lipdamas į festivalio sceną, maestro dalijasi mintimis apie džiazo filosofiją, neįkainojamas patirtis su pasaulinio garso scenos partneriais ir tą ypatingą jaudulį, kurį kelia jūros vėjų sklidina Klaipėda.
- Leonidai, jūsų muzikinis kelias prasidėjo saviveikliniuose ansambliuose, o vėliau tapote viena svarbiausių Lietuvos džiazo bosinės gitaros asmenybių. Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad džiazas jums taps ne tik muzika, bet ir gyvenimo filosofija?
– Sunku pasakyti, ar tai tapo filosofija nuo pat pradžių, bet laikui bėgant – tikrai taip. Viskas prasidėjo 1971-aisiais, kai naktiniame bare pirmą kartą išgirdau Vladimiro Čekasino grupę, grojančią džiazą prieš pagrindinę šou programą. Pirma mintis buvo: tai skamba visiškai kitaip nei tas rokas, kurį grojau saviveikloje. Nuolat savęs klausiau – kaip jie tai daro? Kaip įmanoma taip laisvai interpretuoti melodiją, harmoniją, ritmą? Tuomet sau tariau: aš irgi noriu groti būtent taip. O džiazas gyvenime… Taip, mūsų kartai teko toks istorinis laikotarpis, kai tiesiog privalėjai mokėti improvizuoti. Šimtmečių, tūkstantmečių ir politinių santvarkų lūžiai negalėjo neatsiliepti tiek gyvenimui, tiek kūrybai.
- Savarankiškai išmokote groti bosine gitara, tačiau vėliau baigėte ir profesionalias studijas. Kaip manote, kas muzikantui svarbiau – akademinės žinios ir disciplina ar vidinis muzikinis instinktas, pašaukimas?
– Pasakysiu taip: nors bosine gitara išmokau groti savarankiškai, iki tol jau buvau baigęs muzikos mokyklą, akordeono klasę. Tad tam tikrą pamatą turėjau. Apskritai laikausi principo – jei neturi vidinio instinkto ir pašaukimo muzikai, tai kam save varginti akademinėmis žiniomis? Tačiau jei jau įbridai į tuos vandenis, tada geriau plauk iki galo ir siek meistriškumo.
- Jūsų kūryboje dažnai juntama ypatinga harmonija ir džiazuojančios sielos kalba. Ar bosinė gitara jums yra tik instrumentas ritmo grupėje, ar labiau savarankiškas ir labai svarbus balsas ansamblyje, kuris atlieka esminį vaidmenį konstruojant visą ritminį – harmonijos pamatą?
– Labai geras klausimas. Viskas priklauso nuo situacijos. Kai atlieku kito autoriaus muziką, kuri yra griežtai sukomponuota, groju tiksliai tai, kas parašyta natose – konstruoju stabilų harmoninį pamatą. Tačiau kai groju su improvizuojančiais muzikantais, kur turime tik idėją ar temą, viskas pasikeičia. Čia įsijungia tavo žinių bagažas, gebėjimas kurti čia ir dabar. Kalbant apie mano autorinius kūrinius – rašau muziką apie tai, ką jaučiu. Tuomet bosas tampa priemone išreikšti mintis, papasakoti istorijas. Instrumentas tampa vedliu, kuris vienu metu išlaiko ir ritmą, ir „draivą“, ir melodinę liniją.
- Per savo karjerą grojote su tokiais Lietuvos džiazo autoritetais kaip Petras Vyšniauskas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas, daugybė užsienio žvaigždžių. Kaip šie muzikiniai susitikimai formavo jūsų kūrybą?
– Su kiekvienu jūsų išvardintu muzikantu buvo be galo įdomu muzikuoti. Su Petru buvo labai lengva tiesiog pasiimti instrumentą į rankas ir pradėti groti nesusitarus apie ritmą, tonaciją, melodiją, formą, stilių ir t.t. Jis tiesiog jautė kur ir kaip pasisuks mano harmonija, mano ritminis piešinys, dinamika…. Begalinė intuicija ir jausmas…
Su Čekasinu kitaip. Buvo daug studijavimo, daug praktikos – repeticijų, grojimo kartu, muzikinių stilių studijavimo, skirtingos muzikos klausimosi, džiazo ir šiuolaikinės muzikos literatūros skaitymo, plokštelių įrašai, daugybė gastrolių…
Su Tarasovo big bendu dar kitaip – daug laisvės ir operatyvinės kompozicijos. Čia jau reikėjo visų mano muzikavimo sugebėjimų. Ir čia pat sukurti „patterną“, ir palaikyti ritmą, ir sukurti kokią nors beprotinę harmoninę struktūrą, ant kurios kiti galėtų improvizuoti… Ir groti suprantant Tarasovo parodomus skaičius, surašytus ant lapelių, kur kiekvienas skaičius reiškė jau sukurtas ir anksčiau paruoštas struktūras ar tam tikras muzikines spalvas.
Su garsiąja dainininke Eve Cornelious ir pianistu Chip Crawford (Gregory Porterio grupės narys), teko groti amerikiečių džiazo klasiką. Su roko dainininke La Gaylia Frazier iš Amerikos kūriau programą festivaliams Lietuvoje su Lietuvos džiazmenais ir pritariančia vokalo grupe „KIVI“. Teko groti „koverius“… Su ansambliu „SWARA“ grojau šiaurės Indijos klasikinės muzikos kūrinius. Taip kad tikrai daug bagažo ir patirties gavau iš bendradarbiavimo su įvairiais muzikantais. Galėčiau vardinti dar, bet gal kada nors pradėsiu rašyti 55 metų karjeros prisiminimus, tai tada ir paminėsiu visus…
- Jūsų grupės „Shinkarenko Jazz 5“ repertuarą sudaro tik autorinė muzika. Ar šiandien dar įmanoma kurti savitą džiazo kalbą pasaulyje, kuriame tiek daug muzikos ir informacinio triukšmo?
– Jei tavo muzika suranda klausytoją, vadinasi, tai daryti verta. Reikia kurti, o pasaulis pats atsirinks, kas jam reikalinga. Jei tau duota talento dovana – privalai bandyti.
- Esate daugiau nei 50 džiazo kompozicijų autorius. Kaip gimsta jūsų kūriniai, kas jūsų mūza?
– Gimsta įvairiai: vaikštant miške, stovint po dušu ar tiesiog prisėdus prie gitaros ar pianino. O mūza… tai labai intymus klausimas. Tegul tai lieka paslaptyje.
- Jūsų muzikoje susitinka džiazas, folkloras, pasaulio muzika ir net akademinės muzikos elementai. Esate įvertintas svarbiais apdovanojimais. Ar šie įvertinimai jus įkvepia dar labiau tobulėti? Ar pritariate posakiui, kad apdovanojimai ir sėkmė yra sunkaus darbo pasekmė?
– Manau, kad taip ir turėtų būti – įvertinimas ateina kaip darbo rezultatas, bet kartu jis primena, kad negalima sustoti.
- Jau daugiau nei du dešimtmečius rengiate festivalį „Nida Jazz Maratonas“. Kaip keitėsi Lietuvos džiazo publika per šį laiką? Ar šiandien žmonės muzikos klauso kitaip?
– Nemanau, kad ji labai pasikeitė. Jei muzika įdomi ir užgauna sielos stygas – žmonės klauso. Jei ne – jie tiesiog „skrolina“ telefonus. Tai paprastas dėsningumas.
- Per daugelį metų koncertavote Europoje, Azijoje, JAV, Pietų Afrikoje. Ką jums pačiam reiškia grįžti groti į Klaipėdą – ypač tokioje erdvėje kaip Klaipėdos Teatro aikštė?
– Klaipėdoje grojau seniai. Bus tikrai malonu vėl pajusti tą sceninį jaudulį nuostabioje Teatro aikštėje prieš tokią didžiulę auditoriją.
- Ir pabaigai – ką norėtumėte palinkėti Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatoriams, publikai ir jauniems muzikantams?
– Festivaliui – vienam seniausių Lietuvoje – linkiu sėkmingų gyvavimo metų, o organizatoriams linkiu nepavargti nešti tą džiazo vėliavą. Iš patirties žinau, kiek tai kainuoja jėgų. O jaunimui? Tikėkite savimi, kurkite svajones ir drąsiai jas įgyvendinkite.
XXXII Klaipėdos pilies džiazo festivalis dar kartą primena, kad gera muzika neturi sienų, o tikruosius talentus geriausia išgirsti gyvai, birželio 22-28 dienomis Klaipėdoje.
XXXII Klaipėdos pilies džiazo festivalį galėsite stebėti tiesiogiai www.tv3.lt
Festivalį finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos uostas, Ignitis Renew.
Daugiau informacijos: www.jazz.lt
Interviu parengė Inga Grubliauskienė
