„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys mane palietė giliausiai. Ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su soliste Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera – jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 dienomis.
2025 metų lapkričio mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną?
Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. Atsimenu, važiuodama namo draugei telefonu sakiau: „Nežinau, kaip pasirodžiau – tiesiog buvau savimi“.
Mane labai džiugina, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi daug atvirų perklausų – atlikėjams tai puiki galimybė prisijungti prie įdomių pastatymų, o teatrui – atrasti naujus talentus.
Įdomu, kad dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt būtų galima teigti, kad Sofijos vaidmeniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miuziklo repeticijos?
Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje ABBA dainos akompanuojant džiazo trio buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad ši muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis.
Spalio 26-ąją sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, netrukus pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teatras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“. Be to, gavau gal šešias draugų žinutes su raginimais dalyvauti. Pati visata man siuntė ženklus – privalėjau tai padaryti.
Koncertinėje ABBA programoje Vitalijaus Neugasimovo aranžuotas dainas atlikai įvairiais stiliais: kaip barokinę ariją, miuziklo baladę, žydiškais motyvais. Ar kituose žanruose gerai žinomi popmuzikos hitai tau atsiskleidė naujai?
Visiškai. Vien pažiūrėjus „Mamma Mia!“ filmą šios dainos man atsiskleidė kitomis spalvomis. ABBA muzika visiems asocijuojasi su disko stiliumi, tačiau sulėtinus tempą ir pasirinkus akustinę aranžuotę, galima išgirsti visiškai kitą kūrinio prasmę. Kai lieka tik fortepijonas, balsas ir tekstas, man net šiurpai eina per kūną. ABBA yra genijai – jų tekstai ir melodijos be galo stiprūs.
Šioje muzikoje girdžiu daugybę sluoksnių. ABBA nariai kūrė, kas buvo populiaru ir klausoma tuo metu, ir galbūt patys iki galo nesuvokė savo dainų universalumo ir vertės. Pavyzdžiui, daina „The Winner Takes It All“ man yra šedevrų šedevras. Tai – vienas iš sudėtingesnių kūrinių, kokį man gyvenime yra tekę dainuoti.
Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? Ar randi joje savęs?
Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys.
Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu ir kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pati naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, kad tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man yra 35 metai ir jei manęs kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti penkiolika metų atgal – tai nenorėčiau, nei akimirkai, niekada. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo.
Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, kad negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.
Miuziklo „Mamma Mia!“ režisierius yra Leonardas Prinsloo. Kaip vertini jo darbą, kaip apskritai jautiesi repeticijose?
Repeticijose jaučiuosi be galo laiminga ir galvoju: „Kaip gerai, kad čia esu“. Supratau, kad teatras ir miuziklai yra mano sielos dalykas. Čia viską užmirštu, neskaičiuoju valandų – tiesiog persikeliu į kitą pasaulėlį. Kiekvieną repeticiją nusifilmuoju, o grįžusi namo vietoje „Netflix“ serialų žiūriu ir analizuoju savo įrašus.
Man labai patinka dirbti su šiuo režisieriumi – jis turi savo matymą, tačiau išlieka lankstus. Su juo jaučiu kūrybinę laisvę. Jei jis pastebi, kad aktorius su siūlomu sprendimu jaučiasi nepatogiai, nemato logikos ar neranda tinkamo priėjimo prie vaidmens, jis nebijo keisti savo sumanymų. Dirbdama su juo jaučiuosi lygiavertė kūrybinio proceso dalis, o taip teatre būna tikrai ne visada. Kartais atlikėjas jaučiasi kaip įrankis – negali išreikšti net dvejonės. Tačiau šįkart jaučiu, kad šį pastatymą iš tikrųjų kuriame kartu.
Nors didžiausi uždarbiai yra privačiuose renginiuose ar koncertuose, kur dainuoju viena kaip solistė, būtent teatre jaučiuosi esanti ten, kur ir turiu būti. Kadangi gyvenime turėjau etapų be teatro, tai kiekvieną repeteciją vertinu kaip dovaną. Labai tai branginu, nes iki šio etapo ėjau ne vienerius metus.
Muzikiniame teatre įprasta, kad vieną vaidmenį ruošia du arba trys atlikėjai. Sofijos vaidmenį spektaklyje kartu su tavimi kuria ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė. Ar ruošdami tą patį vaidmenį artistai jaučiasi kaip viena komanda, ar visgi išlieka kūrybinė konkurencija?
Manau, kad čia negali būti konkurencijos. Mes viena kitą palaikome. Man labai įdomu stebėti, kaip Judita dirba – mokausi iš jos, nes ji turi sukaupusi didžiulę patirtį. Kartais stebiu ją ir galvoju: „O dieve, kaip ji čia gerai sugalvojo!“. Mes abi bandome surasti, kokia iš tiesų yra Sofija. Tai yra komandinis darbas. Bet du atlikėjai niekada nesukurs identiško vaidmens, nes kiekvienas jį mato skirtingai. Net ir tą patį judesį atlikdamos mes atrodome skirtingai, todėl kiekviena įnešame į Sofijos personažą unikalių spalvų.
Scenoje dainuoji jau dešimtmetį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo tavo pirmasis vaidmuo?
Pirmasis mano vaidmuo ir kartu pats sunkiausias buvo Agota, muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“ režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas man suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaidmenų baimę. Iki tol nuolat abejodavau savimi – svarstydavau, ar sugebėsiu, jaučiau milžinišką atsakomybę prieš publiką.
Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?
Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgą laiką daugiausia dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu aš save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. Operai reikia pasišventimo. Kad išlaikytum balsą nepriekaištingos formos, reikia didžiulės disciplinos ir daugybės darbo valandų.
Jautiesi universali atlikėja?
Visada tokia buvau. Baigusi studijas, nuoširdžiai tikėjau, kad mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau pats gyvenimas mane pasuko miuziklo link, o aš tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man visada sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės sako: „O, kaip girdisi klasika!“. Visada jaučiau, kad esu tam tikras tarpinis variantas. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti per pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuziklas tapo ta vieta, kur jaučiuosi savimi ir galiu suderinti šias abi puses. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.
Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip pati vertini dabartinę situaciją?
Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose miuziklo atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti vienodai stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai. Šiame žanre tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką.
Manau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų sukurti miuziklo studijų programą, į kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų turime ir dabar. Net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba su mokytojais ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką. Be to, atlikėjui sėkmę šiame žanre labai dažnai lemia tiesiog prigimtis.
Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera įvyko 1999 metais „Prince Edward Theatre“ Londone. Nuo to laiko sumanymo autorė ir prodiuserė Judy Craymer prodiusavo jau 50 šio miuziklo pastatymų 16 skirtingų kalbų daugiau nei 450 miestų visame pasaulyje. Kaip manai, kur slypi šio miuziklo fenomenalumas? Kodėl žiūrovai jį taip myli?
Žmonės tiesiog nori pasiklausyti šitos muzikos. ABBA dainos spinduliuoja pozityvumu ir kelia pačias geriausias emocijas. Net ir apie skaudžius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, išsiskyrimą, čia dainuojama su šviesumu, lengvumu. Atrodo, sudainuoji – ir paleidi tą skaudžią akimirką. Šiame sudėtingame ir tikrai nelengvame gyvenime visi esame pasiilgę kažko gražaus, manau, būtent todėl ši muzika mus taip stipriai traukia. O tai, kad „Mamma Mia!“ turėsime Lietuvoje yra įspūdinga – tai tikrai didelis įvykis. Labai džiaugiuosi, kad tapau šio proceso dalimi ir galiu kurti šiame gražiame teatre. Jaučiu didelį pasididžiavimą ir visiems sakau: atvažiuokite į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – jūs neįsivaizduojate, kaip čia gražu.
Tekstą parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
