Rasa Murauskaitė-Juškienė: „Matau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą kaip eksperimentuoti nebijantį kultūrinės traukos tašką“
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (toliau – KVMT) šiandien vis drąsiau žengia į platesnius kultūros horizontus, siekdamas tapti ne tik regioniniu, bet ir nacionaliniu traukos centru. KVMT meno tarybos narė, muzikos kritikė, radijo LRT KLASIKA vyresnioji redaktorė Rasa Murauskaitė-Juškienė savo įžvalgose atskleidžia teatro stiprybes, išskirtinumą, pabrėždama jo jau susiformavusią savitą tapatybę ir svarbumą Vakarų Lietuvos kultūriniame gyvenime.
Teatro stiprybė – ambicingi ir rizikingi pastatymai
Vertindama Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklą ir jo unikalumą, R. Murauskaitė – Juškienė pirmiausia išskiria per pastaruosius metus susiformavusią KVMT tapatybę bei jo geografinę svarbą Lietuvos kultūros žemėlapyje. „Aktyviai stebėdama teatrą pastaraisiais metais, labai džiaugiuosi, kad KVMT suformavo autentišką tapatybę, kad turime scenos menų traukos vietą ne sostinėje, o Vakarų Lietuvoje. Mano akimis teatro stiprybė yra būtent tie ambicingi ir kartais rizikingi pastatymai, apie kuriuos garsas sklinda ir už Lietuvos ribų. Tai, žinoma, yra jau legenda tapusi R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, bet lygiai taip pat daugeliui įspūdį palikusi Philippo Glasso opera „Kelionė“. Aš, kaip didelė lietuvių muzikos „fanė“, asmeniškai labai džiaugiuosi, kad KVMT prieš kelerius metus pristatė Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ naują pastatymą. Vertinu ir linkiu tęsti ir tą kūrybinę liniją, kuri susijusi būtent su Vakarų Lietuva – tai yra kūriniai ar koncertinės programos, skirtos šio krašto kultūrai ir istorijai. Tik labai norėtųsi išvengti jų progiškumo ir vienkartiškumo, o to turbūt galima išvengti tik ieškant naujų, netradicinių formatų šiomis temomis kalbėti, ir randant būdus įtraukti kūrinius ir programas šia tema ne tik prisirišant prie įvairių istorinių datų minėjimų. Apskritai, mano akimis, KVMT, ypač su naujais savo namais, vis dar traukiančiais kultūros „piligrimus“ jų apžiūrėti, turi puikias galimybes tapti vienu šiuolaikinių scenos menų centrų Lietuvoje“,- akcentuoja KVMT meno tarybos narė.
Augantys lūkesčiai
Kalbėdama apie teatro veiklos tobulinimo kryptis ir iššūkius, R. Murauskaitė – Juškienė pabrėžia repertuaro balanso, ambicijos ir edukacijos svarbą. „Tikiu nuoseklumu, drąsa ir švietimo svarba. Manau, iššūkiu išlieka klausimas, kaip suderinti teatro repertuarą, kad jis atlieptų tiek vietos publikos poreikį, bet išliktų ambicingas nacionaliniu ar net tarptautiniu mastu. Lūkesčiai turi tendenciją augti, todėl labai norisi, kad teatras išlaikytų ambiciją imtis išskirtinių projektų, ko iš jo tikimasi po fenomenalios „Skrajojančio olando“ sėkmės“,– sako R. Murauskaitė – Juškienė. „Žvelgdama į gerąją Vakarų teatrų ir koncertų salių patirtį, labai laukiu, kada Lietuvos koncertinės institucijos ir teatrai žengs žingsnelį pirmyn, ir iš vietų, kuriose tiesiog vyksta koncertai ar spektakliai, pavirs kultūrinės traukos taškais, kuriuose šalia repertuarinio turinio vyksta ir nuosekli edukacinė veikla, kitos įtraukios kultūrinės iniciatyvos. Man nepaprastai žavu nuvykus, pavyzdžiui, į Londoną, matyti, kaip ten žmonės, paties įvairiausio amžiaus, apie tokias kultūrines institucijas buriuojasi ne tik vakare, laukdami koncerto, bet ir dieną. Suprantu, kad KVMT nėra didelis teatras, o Klaipėda nėra labai didelis miestas, tačiau manau, kad turinio prasme tai yra puiki vieta šiek tiek paeksperimentuoti šia linkme, ir atliepti šiuolaikines tendencijas“.
Anot R. Murauskaitės – Juškienės, norint išlaikyti ir auginti savo publiką, jai pristatant turinį, kuris kiek mažiau pažįstamas – tarkim baroko operas, ar, priešingai, šiuolaikinius kūrinius, labai svarbu yra rasti formas, kaip įdomiai ir įtraukiai publiką edukuoti. Gerai, įdomiai pristatytas net pats netikėčiausias ar sudėtingas kūrinys, gali rasti rezonansą publikoje. „Įvairios edukacinės iniciatyvos, pokalbiai, dirbtuvės šalia dalies kūrinių premjerų – matau to prasmę. Lygiai taip pat labai skatinčiau nuoseklumą repertuaro planavime – jeigu imamasi pristatyti, tarkim, XX a. operas, tai šią liniją pagal galimybes tęsti, paversti tai vienu teatro tapatybės elementų“,- sako muzikos kritikė.
Kai kultūra kasdienybė, darbas ir pomėgis
Pasakodama, kaip jos profesinė patirtis prisideda prie darbo teatro taryboje, pašnekovė pabrėžia nuolatinį ryšį su muzikos lauko aktualijomis. „Mano darbas reikalauja nuolatos sekti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautines muzikos aktualijas, tad, be abejonės, mano pasiūlymai ir idėjos yra susiję su mano darbine patirtimi. Bet, tiesą sakant, visos patirtys verda bendrame katile – iš radijo ar publicistinės veiklos atklystančios žinios būna naudingos ekspertuojant ar dirbant įvairiose tarybose, ir atvirkščiai. Bet kuriuo atveju, muzika ir kultūra apskritai yra mano kasdienybė, darbas, jau seniai pavirtęs pačiu didžiausiu pomėgiu, kuriam valandų visai nesinori skaičiuoti“,– juokiasi R. Murauskaitė – Juškienė.
Jauna mama dalijasi patirtimi, kad anksčiau dažniau mėgaudavosi kultūros renginiais. „Dabar, be darbų dar ir auginant 10 mėnesių sūnelį, keliones į pajūrį iš sostinės ir galimybę vakare sudalyvauti spektaklyje, derintis yra sunkiau. Tačiau labai tikiuosi atsigriebti mano sūneliui šiek tiek paaugus. Daugelį įsimintiniausių pavadinimų jau paminėjau, tačiau tikrai noriu dar kartą atkreipti dėmesį į Philipo Glasso „Kelionę“ ir Broniaus Kutavičiaus „Lokį“. Pirmasis – tai ne tokia ir dažna galimybė pamatyti Lietuvoje solidų ryškaus XX a. operos pavyzdį, o antrasis – tiesiog būtinybė pamatyti tiems, kuriems rūpi mūsų kultūros istorija ir svarbiausi jos kūriniai“,- ragina pašnekovė.
KVMT informacija
Rasa Murauskaitė-Juškienė. Edvardo Blažio nuotrauka
