Filosofas, humanitarinių mokslų tyrinėtojas, garsovaizdžių entuziastas ir ilgametis Klaipėdos universiteto dėstytojas Aldis Gedutis jau apie du dešimtmečius derina auditorijų rimtį su kasdieniu vaikščiojimu pajūriu. Miškas ir jūra inspiruoja geriausias filosofines ir kūrybines idėjas. Miestų triukšmo kultūra, meninio tyrimo metodai, humanitarinių mokslų iššūkiai – visa tai susipina su filosofo A. Gedučio praktika klausytis pasaulio.
Su filosofu A. Gedučiu kalbėjomės apie tai, kaip atsitiktinumai tampa profesiniais keliais, apie miestus, kurie kalba ne tik vaizdais, bet ir garsais, ir apie tai, kuo filosofinė perspektyva vis dar reikalinga XXI amžiaus politinėms krizėms suprasti.
– Papasakokite plačiau apie save ir kaip gyvenimą susiejote su filosofija?
– Filosofiją mano gyvenime atsirado beveik atsitiktinai. Tuomet matematika atrodė itin nepatrauklus pasirinkimas, nors dabar taip nebegalvoju, o be matematikos egzamino galimybių laukas stipriai susiaurėjo. Mano tikslas buvo anglų filologija, bet specialybės egzamine susimoviau. Liko keturios kryptys: teisė, bibliotekininkystė, istorija ir filosofija. Pastaroji pasirodė „mažiausias blogis“.
Iš pradžių tik apytiksliai supratau, kas ta filosofija. Net nutiko komiška istorija: mano būsimasis disertacijos vadovas, Vilniaus universiteto profesorius Evaldas Nekrašas filosofijos įvado egzamine man parašė minimalų teigiamą rezultatą – penketą. Vėliau jis pats juokavo: „Gal gali paaiškinti, už ką aš tau tą penketą parašiau?“
Laikui bėgant supratau, kad filosofijoje neužtenka faktų – reikia mąstyti, samprotauti, argumentuoti. Tik maždaug trečiame kurse ėmiau jaustis tikru ir išmaniu filosofijos studentu. Ir keista – tie, kurie tuomet buvo kurso „žvaigždės“, vėliau išsilakstė.
– Ir niekur nenutolote nuo filosofijos – bakalauras, magistrantūra, galiausiai doktorantūra.
– Ne, nenutolau. Daugybei žmonių filosofija atrodo kaip tuščias plepėjimas, bet studentus bandau įtikinti, kad filosofija nuo plepalų skiriasi tuo, kad ji reikalauja racionalių argumentų. Tai bandymas pagrįsti savo poziciją kuo rimtesniais argumentais.
Be to, filosofija leidžia diskutuoti su žmonėmis, iškilias mintis pasauliui palikusiais prieš daugybę metų. Pavyzdžiui, Platonas gana tiksliai aprašė, kaip demokratija gali virsti populistine diktatūra. Jo analizė tinka ir Vengrijai, ir Slovakijai, ir Jungtinėms Valstijoms – net ir Lietuvoje matyti panašių požymių. Lygiai taip pat jo tekstai padeda suprasti ir paaiškinti agresyvų Rusijos elgesį.
Matematikoje ar fizikoje teorijos nuolat kinta, o filosofijoje galima pasiimti kurį nors seną įrankį ir jis gali būti veiksmingas.
– Kas jus parviliojo sugrįžti į gimtąjį miestą?
Baigęs magistro studijas su šeima grįžau į Klaipėdą, bet tuo pačiu metu buvau Vilniaus universiteto doktorantas. Tada universitetinis gyvenimas Klaipėdoje man pasirodė laisvesnis, atviresnis. Socialinių mokslų fakultete dirbo Leonidas Donskis, Algimantas Valantiejus – atmosfera buvo kitokia.
Vilniuje ryšys tarp studentų ir dėstytojų buvo labiau dalykiškas. Klaipėdoje studentai ir po paskaitų kaip lygūs su lygiais galėjo neformaliai bendrauti su garsiais profesoriais, atvykusiais iš užsienio – Algiu Mickūnu, Vytautu Kavoliu, Aleksandru Štromu.
Leonidas Donskis ir paskatino mane likti Klaipėdoje. Ir, tiesą sakant, nesigailiu. Taip pradėjau nuo asistento pareigų. Vėliau tapau lektoriumi, mokslo darbuotoju. Dėsčiau daug dalykų, bet pagrindinė disciplina, nuo kurios nepavyksta nutolti – logika.
Tiesa, buvo metas, kai maniau, kad logika žmonėms jau nebereikalinga. Visi racionalūs, moka tinkamai samprotauti. Bet 2016-ieji viską apvertė: „Brexit“, populistiniai judėjimai, Donaldo Trumpo išrinkimas, masinis sąmokslo teorijų plitimas per pandemiją. Suvokiau, kad racionalus samprotavimas reikalingas labiau nei bet kada.
– Kokius pokyčius stebite bėgant metams – ar pasikeitė studentai?
– Išmintingumas nesikeičia, bet kontekstai – labai. Ne tiek pasikeitė studentai, kiek juos supantis pasaulis. Jie fiziškai čia, bet mintimis – globalioje erdvėje. Socialiniai tinklai suvienodino jaunimą visame pasaulyje. Manau, kad Lietuvos ir JAV studentai dabar mažai kuo skiriasi.
Tarkime, prieš penkerius metus net ir Klaipėdoje buvo daug jaunų žmonių, prisijungusių prie judėjimo „Black Lives Matter“ – vyresnės kartos nesuprato, kodėl jie kovoja už juodaodžius Lietuvoje. Bet jaunajai kartai tai – tos pačios vertybės, kurias mato JAV ar Vakarų Europoje.
– Ką šiuo metu tyrinėjate?
– Mano pagrindinė sritis – žinojimo formos humanitariniuose moksluose. Šiuo metu su Kęstu Kirtikliu baiginėjame monografiją „Apie kokybę ir kitus humanitarinių mokslų demonus“, kuri atsirado kaip vienas iš Lietuvos mokslų tarybos 2021–2024 m. finansuoto projekto rezultatas. Knygos leidyba šiek tiek užtruko, tačiau laikui bėgant ji tik gerėja.
Nagrinėjome, kaip humanitariniuose moksluose suprantama kokybė. Oficialiuose dokumentuose apie ją kalbama nuolat, bet apibrėžimo – nėra. Analizavome administracinę retoriką, užsienio literatūrą ir atlikome 50 humanitarų interviu su devynių šalių respondentais, kurie atstovavo visas disciplinas: filosofiją, teologiją, istoriją, filologiją, menotyrą ir etnologiją. Paaiškėjo, kad administratoriai ir tyrėjai gyvena visiškai skirtingose realybėse. Administracijai kokybė – publikacijos prestižiniuose žurnaluose, turinčiuose aukštą citavimo indeksą. Tyrėjai kokybę supranta gerokai plačiau, ir ji nebūtinai siejama su straipsniais „rimtuose“ tarptautiniuose žurnaluose.
Su Vytautu Michelkevičiumi prieš mėnesį išleidome knygą „Gegutės giesmės“ – apie meninį tyrimą, kuris dažnam vis dar atrodo nesusipratimas, nors realiai išplečia mokslinio žinojimo lauką. Manau, neblogai pavyko parodyti, kad menininkai savo metodais taip pat gali atlikti įdomius bei reikšmingus tyrimus, padedančius reaguoti į pačius įvairiausius nūdienos rūpesčius.
– Jūs tyrinėjate ir miestą, jame aidinčius garsus. Iš kur kilo šis pomėgis?
– Esu melomanas. Muzika ir garsas man svarbūs, todėl daugiau nei prieš 10 metų pradėjau tyrinėti Klaipėdos garsovaizdžius. Pastebėjau, kad miestiečiams ir turistams pristatomi vien vaizdai – miestas tarsi nebylus. Tad kilo natūralus noras ištirti, o kaipgi „skamba“ Klaipėda.
Lietuvos miestų triukšmo reguliavimo taisyklės taip pat įdomios: jose miesto garsai suvokiami kaip nemalonaus triukšmo šaltinis, nors daug kas nėra reglamentuojama. Pavyzdžiui, uosto garsai atsiduria už triukšmo reguliavimo taisyklių ribų. Gamtos garsai, tokie kaip varnos krankimas ar karvės baubimas, nors žmones gali erzinti, nelaikomi triukšmu. Miestas yra gyvas organizmas, jį galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti. Apie miesto garsų tyrimą esu davęs interviu nacionaliniam radijui. Po jo teko sulaukti laiško iš mokytojo, kuris po interviu apie garsovaizdžius išsiuntė mokinius į Vilnių rinkti miesto garsų. Pasirodo, tai įdomu ne tik man.
– Kaip atrodo Jūsų kaip filosofo kasdienybė?
– Labai daug skaitymo, rašymo, analizavimo, stebėjimo, refleksijų, pranešimų konferencijoms rengimo. Išties daug darbo prie stalo. Tačiau geriausios idėjos ateina vaikščiojant. Mano smegenys intensyviausiai veikia judant – miške, prie jūros, bet kokiu oru.
Ne mažiau nei tris šimtus dienų per metus, net ir tamsoje, bent pusantros valandos po darbo praleidžiu prie jūros. Tai ne poilsis, o tam tikras darbo metodas. Vaikščiodamas išsprendžiu daugiausia intelektualinių užduočių. Visiems rekomenduoju – tai puikus tiek iškrovos, tiek įkrovos būdas. Juolab jis nieko nekainuoja, be to, padeda kovoti su gana gaju stereotipu, kad klaipėdiečiai prie jūros neina.
Komunikacijos ir rinkodaros skyrius
Klaipėdos universitetas
