Klaipėdoje, Šv. Martyno šventės metu, smuikininkas, kompozitorius ir tarpdisciplininis kūrėjas Martynas Švėgžda von Bekker kviečia į neįprastą meno įvykį – sinestetinę–tarpdisciplininę parodą–happeningą „Koroninės malkos – senbernio baikės“.
Atidarymas: lapkričio 6 d. 18:00 val. kartu su Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansambliais.
Vieta: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC)
Paroda veiks: lapkričio 7 d. 12:00–20:00 val.
lapkričio 8 d. 11:00 –19:00
Baigiamasis renginys: lapkričio 8 d. Teatro aikštėje, kartu su Šv. Martyno eisena
Organizatorius: VšĮ EIK ART
Projektą dalinai finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė
Partneriai:
VšĮ Klaipėdos turizmo informacijos centras,
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras,
Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras,
Klaipėdos viešbučių ir restoranų asociacija,
RAUDONŲ PLYTŲ TAKAS
„Šv. Martynas. Ir jo žąsys“ šventė – tai Mažosios Lietuvos tradicija, kasmet rengiama Klaipėdoje, simbolizuojanti rudens pabaigą, šviesos ir tamsos kaitą, bendruomenės susibūrimą. Į šią šventę įsilieja ir smuikininkas, kompozitorius Martynas Švėgžda von Bekker. Izoliuojantis pandemijos metu Šimonių girioje, ruošdamas malkas, jas atrado kaip iškalbingus artefaktus – tarsi mažus žmogaus gyvenimo, ironijos ir laiko ženklus.
Šis atradimas įkvėpė sukurti parodą – performansą „Koroninės malkos – senbernio baikės“ , kur sužmogintos malkos virsta skulptūrinėmis kompozicijomis, atspindinčiomis žmonių gyvenimus, humorą ir net politinę satyrą.
Dauguma Martyną Švėgždą von Bekker žinome kaip užsienyje gyvenantį smuikininką, tačiau čia jis atsiskleidžia kaip tarpdisciplininis menininkas – jungiantis humorą, literatūrinius posakius, tautosaką, vizualinį meną, skulptūrišką formą, filosofinius konceptus, teatrališkumą, fotografiją, filmą, performansą ir happeningą. Paprasta malka čia tampa meninės vertės, politinio sarkazmo ir bendrystės simboliu. Absurdas, ironija ir humoras susilieja: malka pakuojama, transportuojama ir eksponuojama kaip meninė „vertybė“, o kaimo anekdotai ir „baikės“ įgauna vizualinį pavidalą.
Parodos erdvė – lyg miško tęsinys. Parodų salėje skamba miško garsai, paukščių čiulbėjimas, lapų šnaresys, tolimas vėjo ūžesys, kurie sukuria įspūdį, kad lankytojas patenka į simbolinę Šimonių girią.
Ši garso aplinka tampa tarsi natūrali foninė partitūra, į kurią įsipina Martyno smuiko improvizacijos, gyvi žmonių balsai, pokalbiai ir juokas.
Dalia Cibauskaitė – parodos orgnizatorė

















