renginiai Klaipėdoje
Gruodžio 20 d. 17:30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaroma vienų žinomiausių jaunosios kartos menininkų-tyrėjų jungtinė paroda ⦋S⦌MĖLY. Pavadinime užkoduotas metaforinis Klaipėdos krašto mėlis, telpantis viename kvadratiniame paplūdimio smėlio metre. Keturių dalyvaujančių autorių temos – jūriniai simboliai, tyrimai ir eksperimentai laboratorijose ar dirbtuvėse. Meno ir mokslo simbiozė, klimato kaita, tvarumas, laikas, erdvė, garsas, spalva nagrinėjami per gamtos formas ir objektus: gintarą, smėlį, smilgą, jūrinį dumblį. Parodos autoriai : Arūnė Baronaitė „Be turinio”, Vytautas Juozėnas „Lengvai”, Linas Kutavičius „Amberscope / Gintaro lęšis”, Simona Agota Martinkus „1 m2”.
Tai – ne pirmoji Simonos Agotos Martinkus kuruojama paroda, tad jau pastebimas jai būdingas braižas: žiūrovui visada užduodama mįslė, kiekviena paroda – tarsi užkoduotas sprendinys. Be to, jos parodos – interaktyvios, edukatyvios, ir tai – dar vienas svarbus dėmuo Simonos Agotos meninėje veikloje. Viena iš trijų jos instaliacijų šioje parodoje yra įkvėpta vaikystėje rodytos LRT pažintinės laidos vaikams „Gustavo enciklopedija“: nuo smėlio smiltelės iki Stiklių gatvės Vilniuje, taip pabrėžiant kokybiškos edukacijos svarbą besiformuojančiam vaikui. Panašiu principu sukonstruota ir visa paroda: fizikinės, cheminės vieno parodos elemento savybės pereina į kito arba papildo ją vaizdais, garsais, motyvais, nuo smėlio, smilgos, jūrinio dumblo, mėlyno stiklo šukių iš dingusių Klaipėdos vitražų iki gintaro. Inkliuzai juose, pasakojantys trisdešimties tūkstančių metų istorijas, tarsi atsikartoja juvelyrikoje, kur dervų gabalėliuose „sustingdintos“ šiuolaikinio žmogaus šiukšlės. „Jas man siuntė bičiuliai iš įvairiausių pasaulio vietų: JAV, Indijos, Meksikos, Madagaskaro, Šveicarijos, Italijos, Latvijos, įvairiausių Lietuvos miestų“, dalijasi Simona Agota. „Mes visi čia esame readymaker‘iai, kuriantys iš jau egzistuojančių dalykų, naudojantys turimais resursais ir taip palaikantys tvarumą šiame pasaulyje“.
TARP OKSFORDO IR KLAIPĖDOS
Esami resursai arba jau žinomos, bet naujai prikeltos technologijos – kita svarbi parodos ketverto bendrabūvio taisyklė: kitoks žvilgsnis į „prisikėlusią“ cianotipiją Vytauto Juozėno fotografijose, Arūnės Baronaitės skaudūs ekologijos klausimai nuotraukose, ryškintose, naudojant nykstantį Baltijos jūros dumblį, ar Klaipėdos universiteto (KU) metodinio STEAM centro suteikto mikroskopo pagalba čia pat, parodoje, lyginami įvairių bioplastikų, randamų dirvoje, duomenys. Lino Kutavičiaus ekspozicijoje analoginio projektoriaus pagalba „atrandamas“ šiuolaikinis gintaro kambarys su visais inkliuzais, iliuziniais momentais ir istorijos aktualizavimu: kaip gyveno baltai, koks buvo klimatas čia, kai tik nuslinkus ledynams, prisipildė vandens tai, kas šiandien yra Baltijos jūra.
Vienas įdomiausių parodos elementų – fizikos moksle įvardijamą Vernerio Heizenbergo neapibrėžtumo principą vaizduojanti besisukanti smilgų pieva Vytauto Juozėno ekspozicijoje „Lengvai“. „Neapibrėžtumo kol kas neįmanoma apskaičiuoti, ties tuo dirba ir Oksfordo mokslininkai“,- sako Simona Agota. „Tai yra ateities lygtis, ir ta smilgelių pieva yra tos lygties vizualizacija: menininkas jau gali perteikti vizualiai, bet tebekeliami klausimai mokslininkams ir tebeieškoma atsakymų. Tarsi kolaboracija tarp meno ir mokslo, kai vieni kitų inspiruojami gali atlikti reikšmingus darbus, o kartu mes – tobulėti kaip visuomenė“.
Paroda veiks iki sausio 19 d. Parodos partneriai – KU metodinis STEAM centras.
APIE PARODOS AUTORIUS
Simona Agota Martinkus, (g. 1995 m., Mažeikiai) – juvelyrė, projektų vadovė, kuratorė, straipsnių autorė ir edukatorė. Tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai kūryboje apjungianti kolektyvinės atminties ir socialines temas, tyrinėjanti edukacijos ir ugdymo procesus, aktualizuojanti istorijos, tautos identiteto bei tradiciškumo perėmimo svarbą. 2019 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) suteiktas Metalo meno ir juvelyrikos bakalauro, o 2022 m. – Taikomosios dailės magistro laipsnis. Simona Agota drąsiai eksperimentuoja su medžiagomis ir jų savybių galimybėmis, kūrybiniuose tyrimuose dažnai supriešina ne tik skirtingai veikiančias dailės technikas, bet ir nebijo kelti nepatogių diskusijų ar klausimų jos parodų stebėtojams.
Arūnė Baronaitė (g. 1987 m., Klaipėdoje) – biotechnologė, menininkė, derinanti biomokslų ir ekologijos žinias su eksperimentine fotografija. Molekulinės biologijos ir biotechnologijų studijas baigusi ir dešimtmetį toje srityje dirbusi, pajuto, kad vienos srities jai – per mažai, ir šiuo metu studijuoja VDA. KKKC lankytojams Arūnė pažįstama kaip tarptautinės trienalės „Nenuspėjamos ateitys. Vanduo / Unpredictable Futures. Water“, vykusios šių metų rugsėjį-lapkritį, dalyvė.
Vytautas Kazimieras Juozėnas (g. 1990, Vilnius) – garso menininkas, operatorius, fotografas. 2015 m. įgijo Fotografijos ir medijos menų magistro laipsnį VDA, nuo 2012 m. aktyviai dalyvauja parodose, kino festivaliuose, kuria eksperimentinės muzikos performansus, instaliacijas. Kartu su bičiuliais Vilniuje įkūrė eksperimentinio kino ir fotografijos dirbtuves „SPONGĖ”. Su Rygoje esančia laboratorija „Baltic Analog Lab” veda dirbtuves, demonstruoja eksperimentinio kino peržiūras. „Kino pavasario“ festivalyje jam suteiktas specialusis komisijos apdovanojimas filmui „Chronos ABC“ (rež. Vytautas Juozėnas); šis filmas buvo įtrauktas ir į Kanų festivalio trumpametražių filmų biblioteką.
Linas Kutavičius, 1997 m. baigė VDA, o parodose, meniniuose projektuose, muzikos festivaliuose bei kituose kultūrinio pobūdžio renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja dar nuo studijų pradžios. Jo darbai susiję su geometrinėmis ir organinėmis formomis, skulptūriniais objektais bei eksperimentais su medžiagomis ir šviesa. L. Kutavičius – vienas iš „readymade” perdirbimo-tvarumo kultūros pradininkų. Įkūrė įvairių disciplinų menininkus vienijančią bendruomenę T.E.M.A. (tarptautinė eksperimentinė meno akcija). Bendruomenė Klaipėdoje susibūrė 2009 m., o pirmąja įveiklinta erdve tapo buvusio medžio apdirbimo kombinato, vietinių dar vadinamo „fanierke“, katilinė. L. Kutavičiaus darbuose gausu plastiškumo ir augalijos naratyvų, priartinančių žiūrovą arčiau gamtos, aplinkos stebėsenos ir vidinės savistabos.
