renginiai Klaipėdoje
Baleto „Legenda“ scenografė Sigita Šimkūnaitė: „Norėčiau, kad žiūrovas pajustų laiko tėkmę – praeitį, dabartį, ateitį“
„Tai bus mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera teatre. Man tai be galo svarbus įvykis, kurio laukiu“, – sako Antano Jasenkos baletui „Legenda“ scenografiją kurianti teatro ir kino dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Baleto premjerą publika išvys lapkričio 29, 30 ir gruodžio 1 dienomis.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre menininkė debiutavo sukūrusi scenografiją šokio spektakliu „Karmen“ (režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, 2017). Vėliau sekė kiti darbai Giedriaus Kuprevičiaus operai „Prūsai“ (rež. Gediminas Šeduikis, 2018), Mikio Theodorakio baletui „Graikas Zorba“ (chor. Lorca Massine, 2018), Richardo Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis, 2020), už kurią drauge su D. Abariu buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ scenografijos kategorijoje, Gaetano Donizetti komiškai opera „Pulko duktė“ (rež. Jūratė Sodytė, 2021). 2022 m. sukūrė scenografiją šokio spektaklių triptikui „Dona Kichotė“, už kurią taip pat buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, tačiau jį pelnė už scenografiją spektakliams „Edžio pabaiga“ (Valstybinis jaunimo teatras) ir „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (Šeiko šokio teatras) kartu su kostiumų dailininke Sandra Straukaite (kategorija Scenografija ir kostiumų dizainas). 2023 m. sukūrė scenografiją atviroje Klaipėdos elingo scenoje pastatytam videografiniam spektakliui pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ (rež. Dalius Abaris), įspūdingai užbaigusiam III Klaipėdos festivalį.
– Tai nebe pirmas Jūsų kūrybinis bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Koks buvo šis sugrįžimas?
– Visada džiaugiuosi, kai galiu grįžti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Su choreografu Gajumi Žmavcu bendradarbiausiu antrą kartą (po šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ 2022 m. – red. past.). Pasiūlymą prisijungti prie komandos gavau iš buvusios teatro vadovės Laimos Vilimienės.
– Kas tapo įkvėpimu kuriant scenografiją „Legendai“?
– Kurdama baleto „Legenda” scenovaizdį pati sau kėliau klausimus apie Herkaus Manto legendą: kokia mūsų praeitis, ką esame pamiršę, kas nutinka su žmogaus ir tautos atmintimi, kai susiduria du tikėjimai, kaip tai mus keičia? Kaip agresyvi civilizacija ar religija gali ištrinti atmintį? Kodėl amžina ugnis yra ar buvo gesinama karo ugnimi, prisidengiant šventu krikštu? Koks vienišas ir pasimetęs gali būti žmogus, kai praranda gyvybės tikėjimą. Kova dėl žemės, tautos išlikimas, tautos atmintis ir žmogus man buvo pagrindinės temos, apie kurias mąsčiau kurdama baleto „Legenda“ scenografiją.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį braižą, kuris galbūt atsispindi ir šiame šokio spektaklyje?
– Stengiuosi kaskart keistis, sugalvoti kažką naujo, ko anksčiau nesu dariusi. Siekiu, kad kiekvienas mano darbas išsiskirtų iš anksčiau sukurtųjų.
– Gal bus panaudota kokių nors elementų, kurie jau tapę Jūsų scenografijos vizitine kortele?
– Pati nežinau, kokia ta mano vizitinė kortelė: bandau eksperimentuoti, jei ne su forma, tai bent jau su technologija, kurios pati iki galo nepažįstu.
– Kaip scenografija padės atskleisti spektaklio pasakojamą istoriją?
– Scenovaizdis, kaip šokio minties plėtinys, labiau perteiks nuotaiką, nei pasakos konkrečią istoriją. Tikiu, kad žiūrovai susikurs savo pasakojimą, nes baletas „Legenda“ nesiremia jokiu konkrečiu naratyvu.
– Kokie vyraujantys scenografijos elementai spektaklyje „Legenda“?
– Pagrindinis spektaklio simbolis universalus ir labai aiškus – medis, medžio šakos, šaknys. Dabarties ryšys su praeitimi, kurią prisimename arba esame primiršę, mirties ir gyvenimo nepertraukiamo ciklo grandys, gyvybės pradžia, gyvybės ateitis. O jei kosminė ašis dingsta, kas atsitinka pasauliui? Ar jis vėl grįžta į pirmapradį chaosą?
– Ar spalvos ir šviesa vaidina svarbų vaidmenį Jūsų scenografijoje?
– Šviesa yra lemiamas ir pagrindinis elementas scenovaizdyje. Objektams šviesa būtina, jei juos norime pamatyti. Tačiau vyraujantis spektaklio koloritas – monochrominis.
– Kiek scenografija bus interaktyvi ir kaip ji susijungia su šokėjų judėjimu scenoje?
– Pagrindinis scenovaizdžio elementas, nuolatos judantis aplink savo ašį, sykiu veiks ir kaip fizinis atskaitos kūnas, kurio atžvilgiu judės baleto artistų kūnai.
– Kiek Jums svarbus bendradarbiavimas su kitais kūrėjais, pavyzdžiui, choreografu ar kompozitoriumi?
– Kūrėjai natūraliai tampa įkvėpimo šaltiniu vienas kitam. Juk teatras – ne solo žanras. Man visada svarbus kontekstas: tema, muzika, o nuomonės dažnai gali išsiskirti, bet tam yra spektaklio ašis – choreografas ir režisierius.
– Ar teko įveikti kokius nors techninius iššūkius?
– Kol kas techninius iššūkius teoriškai esame išsprendę, laukiu gyvo scenografijos sumontavimo ir pirmojo visaverčio bandymo dirbtuvėse. „Legendai“ buvo spausdinamas 7 metrų skersmens medis – pirmą kartą tokio dydžio objektą nusprendžiau spausdinti 3D spausdintuvu. Bus labai įdomu pamatyti galutinį rezultatą.
– Dekoracijų spausdinimas naudojant 3D technologijas kol kas nėra labai kasdieniškas dalykas.
– Tai paprasčiausia daiktų spausdinimo technologija. Tik teatre dar mažai naudojama arba bent jau nesu mačiusi, kad tokio dydžio objektus kas spausdintų…
– Ar Jūsų sukurta spektaklio scenografija derės su kostiumų dizainu ir bendru spektaklio vizualiniu stiliumi?
– Sandra Straukaitė – mano nuolatinė kūrybos bendražygė, todėl derinamės viena prie kitos: negali scenovaizdis pasakoti vienos istorijos, o kostiumai kitos. Bandom vaizdu pasakoti vientisą istoriją.
– Ką Jums asmeniškai reiškia šis projektas?
– Tai bus mano pirmas darbas naujoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salės „Jūra“ scenoje, pirma šokio spektaklio premjera teatre. Man tai be galo svarbus įvykis, kurio laukiu.
– Kokią žinutę spektaklio scenografija siųs žiūrovui?
– Norėčiau, kad žiūrovas pajustų laiko tėkmę: praeitį, dabartį, ateitį.
Kalbino Žaneta Skersytė
