https://www.scanorama.lt/lt
140-ųjų literatūros modernizmo pradininko Franco Kafkos gimimo ir paradoksalus 100-ųjų jo mirties metinių paminėjimas pasaulyje šio dvigubo jubiliejaus proga paskatino įžūlokai pasiskolinti jo vieno žymiausių kūrinių „Metamorfozė“ pavadinimą ir paversti jį šių metų „Scanoramos“ kuratorine ašimi, lėmusia įvairius festivalio vidinės struktūros pokyčius.
Tai palietė ir programos sekcijų išdėstymą, siekiant ne tik išpildyti žadėtą filmų skaičių, bet ir motyvuoti visų programų tarpusavio balansą, Pagrindinio konkurso koncepcinį išbaigtumą, katalogo evoliuciją, festivalio pradžios bei pabaigos liniją, taip pat ir pasikeitimus komandoje.
Prie komandos prisijungė patyrusi šveicarų programų sudarytoja Annina Wettstein. Tai lėmė sustiprėjusį dėmesį naujai užgimstančioms kino tendencijoms, radikalesnį požiūrį į komercinį kiną, originalių raiškos priemonių paieškas, atidumą jaunų ir talentingų Europos moterų režisierių balsams. Sustiprinome ir išplėtėme pagrindinę programą „Kertant Europą“, įjungdami į ją anksčiau atskirose sekcijose rodomus ilgametražius dokumentinius filmus ir, šeimai skirtas juostas. Skirtingose „Scanoramos“ programose šiemet išsidėstys ne tik „Goethe’s salono“ filmai, bet ir pirmą kartą rengiamos prancūzų kinui skirtos programos „Rudens ekranai“ kūriniai. Plačiau pasklis industrinio renginio „SCA kryptys“ diskusijos, meistriškumo dirbtuvės, paskaitos ir atskiroms kino profesionalų grupėms skirti užsiėmimai. Tradicinį katalogą pakeis elektroninė jo versija „Scanoramos“ svetainėje ir atskiras programoje rodomų filmų ir platesnius kino kontekstus atskleidžiantis leidinys, kurį platinsime kartu su atsinaujinusiu žurnalu „Literatūra ir menas“. Taigi, naujovių bus įvairiuose „Scanoramos“ segmentuose.
Šių metų „Scanorama“ atgaivina primirštą naujovę – programą „Belaukiant „Scanoramos“. Festivalio išvakarėse, lapkričio 6–7 d., populiarioje kultūros ir meno erdvėje „Kablys“ pristatysime pasaulinio pripažinimo sulaukusį išplėstinio kino projektą „Vertikalus kinas“. Lapkričio 7 d. festivalį visų miestų – jų šiais metais jau 8 – kino teatruose atvers Kanų kino festivalio atidarymo filmas, prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux „Antras veiksmas“, simboliškai primindamas didžiojo festivalio atidarymo intonaciją. Festivalį užvers Lino Mikutos dokumentinė juosta „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“, pratęsdama mūsų tradiciją užbaigti festivalį lietuvių kūrėjo filmu.
Kafkiškosios metamorfozės
Kafkos kūriniai prieš daugelį metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, sutrūkinėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O nūdienos sociologai rimtai nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti ir tiesiog ramiai nueiti tam tikrą kelio atkarpą tiesiogine arba perkeltine prasme. Jį įsuka kafkiškasis procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. Ar įmanoma sustoti? Ar įmanoma metamorfozė, sugrąžinanti į empatijos ir natūralių jausmų pasaulį? Būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiuoju įkvėpimu keistis, atsigręžti į alternatyvią egzistenciją, gyvenimą nepervertinant televizijos, socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, išorinį triukšmą pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu. Dar viena festivalio naujovė – Kafkos retrospektyvą lydintys jo kūrinių skaitymai (aktoriai Rasa Samuolytė, Dalia Michelevičiūtė, Darius Gumauskas) prieš režisieriaus Peterio Capaldi trumpametražį filmą-originalią „Metamorfozės“ ekranizaciją „Franzas Kafka. Nuostabus gyvenimas“. Šiuo renginiu pratęsime mūsų bendradarbiavimą su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, į kurio mažąją salę ir pakviesime „Scanoramos“ žiūrovus.
Kažin ar rasime pasaulyje rimtą režisierių, kuris nebūtų bandęs galynėtis su Kafka. Vien amerikiečių vardų plejada – Davidas Lynchas, Romanas Polanskis, Woody Allenas, Martinas Scorsese – įkvepia norą pamatyti, kaipgi jie suprato Kafką. Režisierius traukė ne tik rašytojo kūriniai, nors jie nuolat tapdavo impulsais papildyti „Proceso“ ar „Metamorfozės“ ekranizacijų skaičių. Pats Kafka, nelaikęs kino menu, nenorėjęs būti interpretuojamas, susilaukė išskirtinio režisierių dėmesio ir savo asmeniui, ir savo kūrybai. Režisierius dažniausiai įkvėpdavo Kafkos sukurtas pasaulis, kuris taip ir liko neišsemiamas. Savo Kafkai skirtą retrospektyvinę programą neatsitiktinai pradėsime amerikiečių klasiko Orson’o Welles’o Europoje sukurta „Proceso“ ekranizacija, iki šiol neprarandančia žiūrovų susidomėjimo, šalia jo parodysime Agnieszkos Holland daugiau nei prieš 40 metų sukurtą televizinę šio kūrinio versiją, ir mūsų režisieriaus Algimanto Puipos LRT realizuotą „Procesą“, kurio pasirinkimą režisierius tuo metu suprato kaip savo lemtį. Šalia jų išsirikiuos Michaelio Hanekes „Pilis“, Peterio Capaldi „Franzas Kafka. Nuostabus gyvenimas“, lydimas gyvų aktorių skaitymų, ir filmai, kuriuos sukurti paskatino Kafkos pasaulis. Kino novatoriai Jean-Marie Straub’as ir Danièle Huillet, dažnai kūrę filmus pagal nebaigtus autorių kūrinius, „Klasių santykiuose“ atsigręžė į pirmą, neužbaigtą, Kafkos romaną „Amerika“. Režisierių Terry Giliam’ą sukuti filmą „Brazilija“ įkvėpė nesenstančios sambos melodijos, lydinčios visą filmą ir kartu virstančios košmariška ateities vizija. Čekų naujosios bangos kūrėjo Jurajaus Herzo makabriškas juodosios komedijos, siaubo ir politinės satyros šedevras „Kremuotojas“ buvo baigtas iškart po Prahos pavasario ir 1969 m. uždraustas Maskvoje. Retrospektyvą užvers režisierių Georgo Maaso ir Judith Kaufman filmas „Gyvenimo puikybė“, skirtas paskutiniesiems Kafkos gyvenimo metams ir jo paskutiniajai meilei.
Vertikalus kinas: iššūkis horizontaliajam formatui
Pastaruoju metu vis dažniau diskutuojama apie technologijų ir medijų įtaką kinui. Jo tradicinės formos keliasi į televiziją, avangardiniai ir eksperimentiniai kūriniai keliauja į meno galerijas, kino istoriją ir dabartį galima sekti namų kino platformose. Keičiasi ne tik vartojimo įpročiai, bet ir įprastas ekrano formatas – mobiliaisiais įrenginiais užfiksuoti vertikalūs vaizdai vis dažniau kelia pavojų horizontaliajam formatui. Reaguojant į šiuos procesus ir nuotaikas, festivalio lankytojai bus kviečiami prisiminti, kad apmąstyti įprastą kino seanso patirtį ir kino raidos procesus yra nedaloma kino kultūros dalis.
Pirmą kartą pristatytas 2013 m. Kremso festivalyje „Kontraste“, „Vertikalusis kinas“ yra olandų kuratorių kolektyvo „Sonic Acts“ inicijuotas projektas. Jo rėmuose žinomi eksperimentinio kino kūrėjai ir vizualiųjų menų atstovai buvo pakviesti sukurti dešimt audiovizualinių kūrinių specialiai sukurtam 90 laipsnių kampu pasuktam 35mm juostos projektoriui. Taip gimė įspūdinga abstrakčių filmų, formalių eksperimentų, rastos filmuotos medžiagos, chemiškai apdorotų juostų ir gyvo lazerinio šou kolekcija. Nuo savo pasaulinės premjeros projektas buvo pristatytas prestižiniuose festivaliuose ir muziejuose visame pasaulyje ir tapo vienu plačiausiai išgarsintų pastarojo dešimtmečio eksperimentinio kino įvykių. Papildytas dar keturiais kūriniais, jis taps diskusijas provokuojančia įžanga į „Scanoramą“.
Šiaurės fokusas
Viena pamatinių „Scanoramos“ programų „Naujienos iš Šiaurės“ pristatys rinktinius Šiaurės šalių filmus. Net dvi juostos – festivalio žiūrovams gerai pažįstamų švedų režisieriaus Magnuso von Horno „Mergina su adata“ ir islando Rúnaro Rúnarssono „Kai lūžta šviesa“ – garsiai nuskambėjo Kanuose. Von Hornas tęsia bergmanišką lyčių įtampų tradiciją gotiškame trileryje, sukurtame pagal tikrus praėjusio šimtmečio įvykius, palikusius neišdildomą pėdsaką Danijos istorijoje. Tuo tarpu naujausias Rúnarssono filmas stebina subtiliu paprastumu, kuris šiandien vis retesnis efektus mėgstančiame kino pasaulyje – galbūt todėl pripažįstamas ir vertinamas prestižiniuose kino forumuose.
Pastaraisiais metais naujais vardais ir filmais stebina ir išsiskiria norvegų kinas. Įstabus režisierės Liljos Ingolsdottir debiutas „Verti meilės“ Karlovi Varų festivalyje pelnė net 5 apdovanojimus – Specialųjį žiuri prizą už geriausią debiutą, apdovanojimą už geriausią aktorės vaidmenį, prestižinį Fipresci apdovanojimą, Ekumeninės žiuri prizą ir Europos kino teatrų apdovanojimą. Kuo ypatinga ši sudužusios meilės ir byrančios šeimos istorija? Neįtikėtina menine branda, kuria ne taip dažnai pasižymi pirmieji filmai. Režisierė įtaigiai primena, kad apie sudėtingus dalykus galima kalbėti paprastai – negražinant, neprastinant ir nemeluojant. Atrodytų, nedaug, bet labai svarbu. Į festivalį atvykstanti režisierė susitiks su žiūrovais ir galės papasakoti apie filmo kūrimo peripetijas.
Norvego Dago Johano Haugerudo trilogijos pirmosios dalys „Seksas“ ir „Meilė“ tyrinėja šiuolaikinius žmonių santykius, atskleisdamos neįtikėtiną aktorių tarpusavio dinamiką ir panardindamos į tankią kinematografišką atmosferą Pasirodo, kad išorinių efektų atsisakantis kinas pajėgus sukurti įtaigų kinematografinį žmonių bendravimo ir tarpusavio ryšių efektą, stebinantį paprastu ir nuosekliai atsiveriančiu tikrumu. Tuo tarpu suomių režisierės Tiinos Lymi filmo „Maja iš Audrų salos“ scenarijus primena Žemaitės „Nutekėjimo laimės“ istorijas. Viskas panašu – ir laikmetis, ir kaimas, ir Joninių burtai, ir naivios kaimo merginos baimės bei svajonės, ir būtinybė paklusti tėvų valiai. Tik Maja nepanaši į Žemaitės nelaimėlę Katrę, pražuvusią Vingių Jono ir jo motinos namuose, kitokia ir šios istorijos baigtis, tarytum numatanti būsimos moterų emancipacijos artėjimą.
Plačioji Europa: režisūrinė ir aktorinė meistrystė
Programą „Kertant Europą“ tradiciškai sudaro pripažinimą pelnę europietški filmai iš Berlyno, Kanų, Karlovi Varų, Lokarno, Venecijos kino festivalių. Tai naujausios iškiliausių Europos kino kūrėjų juostos, formuojančios programos ir festivalio stuburą. Ją taip pat paveikė metamorfozės vėjai – į programą įvedėme akcentus, reikalingus pagausėjusių miestų programoms. Todėl pasirinkome nuorodą Crossing Europe Special / Kertant Europą specialioji programa, kuria pažymėsime Klaipėdai skirtus filmus – prancūzų klasikės Agnes Varda „Trumpąjį iškyšulį“ ir britų režisieriaus Marko Jenkino „Masalą“ arba išskirtinį 35mm juosta nufilmuotą iš vienintelės kopijos rodomą ir sulig kiekvienu seansu nykstantį britų režisieriaus Charlie Shackletono originalų kūrinį „Po šviesos“, kurį rodysime tik „Skalvijos“ kino centre Vilniuje ir Kauno kino centre „Romuva“. Klaipėdos žiūrovų lauks išskirtinis kino bei gyvos muzikos seansas – italų režisierių Francesco Bertolini, Adolfo Padovano ir Giuseppe de Liguoro sukurta Dantes Alighierio „Dieviškosios komedijos“ ekranizacija „Pragaras“ (1911), atversianti retai išvystamus nebyliosios kino istorijos puslapius.
Susitikimus su talentingais aktoriais „Scanoramos“ žiūrovams padovanos net du puikūs filmai su Isabelle Huppert – André Téchiné’o „Mano nauji draugai“ ir Patricios Mazuy „Lankymo valandos“. Jau tapo įprasta „Scanoramos“ metu pasimatyti su Lea Seydoux, Louisu Garreliu, Vincentu Lindonu, šiais metais pasirodysiančiais „Antrame veiksme“. Kviesime atrasti ir puikią norvegų aktorę Helgą Guren, įsiminsiančią „Vertų meilės“ žiūrovams. Kviesime atrasti talentingas jaunas kino kūrėjas, dalyvaujančias Pagrindiniame konkurse – Oksaną Karpovič („Perimtas ryšys“), Vitą Mariją Drygas („Pavojinga zona“), Mają Novakovič („Kas ateis pasibelsti į namo duris?“), Sara Sumą („Artūras ir Diana“).
Karlovi Varų konkursinėje programoje pristatytas „Banzo“ yra sukrečiantis filmas, paaiškinantis šiurpias Portugalijos ir kitų teritorijų kolonijines patirtis. Režisierė Margarida Cardoso šiuos reiškinius tyrinėjo dar savo dokumentiniuose filmuose, kol nusprendė įprasminti dokumentinės stilistikos vaidybinėje juostoje. Šalia šio filmo kitokiais, rafinuotesniais, registrais nuskamba išradinga ryškiausio portugalų režisieriaus Miguelio Gomeso kolonijinės Azijos odisėja „Grand Tour“, įvertinta už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje. Berlynalėje „Sidabrinį lokį“ pelnęs prancūzų režisierius Bruno Dumontas juostoje „Imperija“ kuria europietišką „Žvaigždžių karų“ versiją, pasiūlydamas ne tik satyrišką kosminės apokalipsės viziją, bet ir taikliai komentuodamas šių laikų žmogiškąją būklę. Ispanų kino grandas Albertas Serra galingoje dokumentinėje juostoje „Matadoro vienatvė“ sukuria kraštutinės įtampos istoriją apie drąsą, įtūžį, vienatvę ir žūtį.
Pagrindinis konkursas: talentingų moterų balsas
Šiais metais pagrindinį konkursą norisi vadinti jaunų ir talentingų Europos moterų programa. Joje girdimi balsai, kurie jau nuskambėjo tarptautinėje erdvėje, ir ateityje skambės tik garsiau. Formuodami šią mums išskirtinai svarbią programą, stengėmės rasti pusiausvyrą tarp filmų išskirtinumo ir patrauklumo žiūrovams – kurti teminę, stilistinę ir prasminę įvairovę. Jaunos kūrėjos drąsiai ir bekompromisiškai prabyla apie įvairiausius gyvenimo skaudulius ir slapčiausius jausmus, patiriamus išbandymus ir iššūkius. Nuo karo temos iki tarpusavio konfliktų analizės, nuo radikalių kino kalbos naujovių iki gražaus tradicinio naratyvo – toks viliojančiai įdomus jų kelias į didįjį kiną. Atrodo, kad Europos kino akademijos direktoriaus Matthijso Wouterio Knolio vadovaujamai žiuri bus dėl ko pasiginčyti renkant geriausią konkurso filmą. O žiūrovai turės progą po filmų susitikti su juos sukūrusiais režisieriais.
Kino ekscentrikams skirta programa „Galvok ką nori“ intriguos įdomiais debiutais ir kino formas tyrinėjančiais kūriniais. Žanrinio kino įdomybėms dedikuotos programos „Naktinės būtybės“ kertine ašimi taps norvegų režisierės Theos Hvistendahl konceptualus zombių filmas „Nesiilsėkite ramybėje“, atvėręs Geteborgo kino festivalį.
Lietuvių kino dabartis ir praeitis
Lietuviškosioms premjeroms šiais metais“ atstovaus jautri Lino Mikutos juosta „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“, Latvijos ir Lietuvos bendros gamybos juosta „7 Jurio rokenrolai“, režisuota Elizabetes Mežules-Gricmanės ir Ramunės Rakauskaitės, Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filmas „Pro begalybės objektyvą“, režisuotas Ksenios Kravtsovos, ir Klaipėdos programą papildysiančios Šarūno Mikulskio „Nykstančios rūšys“. Priminsime nesenstantį dokumentinį Pepe Andreu ir Rafaelio Molés filmą „Omarų sriuba“, kurio gamyboje dalyvavo Arūno Matelio studija „Nominum“.
Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ kaip ir kiekvienais metais primins laiko patikrintus filmus, linksmas ir liūdnas sukaktis, svarbius lietuvių kino faktus. Šiemet paminėsime šviesaus atminimo režisieriaus Arūno Žebriūno vienintelio lietuviško miuziklo „Velnio nuotaka“ 50 metų jubiliejų, priminsime Donato Banionio šimtmetį, parodydami jo kūrybinei biografijai svarbų filmą „Adomas nori būti žmogumi“, žymintį lemtingą susitikimą su jo režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi, Klaipėdoje pakviesime į Algimanto Puipos Kuršių Nerijoje filmuotą nesenstančią dramą „Moteris ir keturi jos vyrai“ seansą. Nemokami šių filmų seansai pasklis po miestų bibliotekas ir kitas kultūros erdves.
Toliau atversime „Lietuvos kino“ archyvo lobius. Čia išsaugoti mažai pažįstamo Sakartvelo didžiųjų sovietmečio režisierių Tengizo Abuladzės ir Otaro Iosselianio filmai, prisiminsime ir kitą garsią to meto pavardę, priklausančią 90-metei Lanai Gogoberidzei, praėjusiais metais Berlyno kino festivalyje pristačiusiai savo naujausią filmą „Motina ir dukra, arba naktis niekada nesibaigia“. Šis kūrinys kinematorafiškai sujungs sovietinio Sakartvelo kino šedevrus su šiuolaikinių jo režisierių meninėmis paieškomis ir laimėjimais pasaulio kino erdvėje.
Mažųjų kino formų trauka
Trumpametražių filmų konkursas paprastai visiems kūrėjams primena jų biografijų pradžią, bandymus trumputėse istorijose apgyvendinti mintį ir turinį. Trumpametražius filmus kūrė ir legendinis didžiojo kino metras Jean’as Lucas Godard’as (rodėme juos „Scanoramoje“), ilgametražėmis juostomis ir TV serialais garsi norvegų režisierė Anja Breien garsiausius apdovanojimus yra pelniusi už savo nuostabius trumpukus (pvz., mūsų rodytą „Laivas plaukia“). Mažųjų kino formų ilgaamžiškumą paliudytų ne vienas ilgametražių filmų kūrėjas. Ryškiai tarptautinėje erdvėje nuskambėję lietuvių režisieriai dažniausiai yra mūsų ankstyvosios Trumpametražių filmų programos „Naujasis Baltijos kinas“ laureatai (Karolis Kaupinis, Jūratė Samulionytė, Linas Mikuta, Marija Kavtaradzė.) Šiandien Trumpametražių filmų konkursas aprėpia jau visą Europą, įtraukdamas mūsų autorius į daug platesnę konkurencinę erdvę.
Šių metų keturiose trumpametražių filmų programose iš įvairių Europos šalių ilgametražiais kūriniais dar nedebiutavę autoriai atskleis naujausios kino kūrėjų kartos požiūrį į juos supantį pasaulį ir kiną. Kaip bendrame Europos mažųjų kino formų kontekste skamba mūsų autorių balsai? Kas šiemet pelnys geriausio visos programos trumpametražio filmo ir geriausio lietuviško trumpametražio filmo apdovanojimus? Kuo įdomus šiandien mažųjų kino formų pasaulis ? Atsakymus ir žiuri verdiktą išgirsime ir laureatus apdovanosime festivalio uždarymo išvakarėse specialiame jaunatviškame renginyje. Trumpametražių filmų konkurso žiuri vadovaus patyręs kino ekspertas iš Serbijos, režisierius ir Paličiaus europietiško kino festivalio vadovas Ilija Tatićius.
Rudens pokalbiai ir diskusijos „Scanoramoje“
Kino industrijos klausimams skirta programa „SCA kryptys“ profesionalus ir audiovizualine kultūra besidominčius festivalio žiūrovus kvies apmąstyti sudėtingus Ukrainos kino istorijos ir dabarties santykius, diskutuoti apie autorystės sąvoką kine, giliau pažvelgti į kino kritiko ir aktoriaus profesijas bei joms tenkančius iššūkius, aptarti dešimtmečiais pranašaujamos kino pabaigos klausimą.
Susitikime kino salėse! Gražų rudenį ir filmai gali būti gražesni.
Nuoširdžiai Jūsų
Gražina Arlickaitė
