Interviu su parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ iniciatore:
„Šie pastatai liudija Klaipėdos krašto istoriją“
„Gyvieji Klaipėdos krašto istorijos liudytojai jau eina užmarštin, o raudonų plytų pastatai lieka šią istoriją liudyti amžiams“, – teigia projekto „Raudonos plytos“ autorė Edita Valinčienė, kurios iniciatyva visuomenei ateinantį pirmadienį bus pristatyta fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“.
Spalio 21 d. Klaipėdoje, „Švyturys Bhouse“ erdvėje, vyks renginys istorijos gurmanams. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai kviečiami diskusijai su istorikais Robertu Petrausku ir Valdu Rakučiu kontraversišku pavadinimu „Kodėl lietuviai nepriima Klaipėdos?“. Šio renginio metu visuomenei pirmą kartą bus pristatyta fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“.
Apie unikalią parodą, skaudulius dėl vertingų architektūrinių pastatų nevertinimo atvirame interviu kalbėjome su parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ iniciatore Edita Valinčiene.
- Papasakok daugiau apie parodą „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“. Kaip apskritai kilo šios parodos idėja?
- Fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ yra apie Klaipėdos krašto raudonų plytų statinius ir namus, kurie yra vienas ryškiausių bruožų, išskiriančių Klaipėdos kraštą. Parodos idėja – per Klaipėdos krašto, degto molio raudonų plytų pastatus ir jų likimus pasakoti Klaipėdos krašto istoriją. Gyvieji Klaipėdos krašto istorijos liudytojai jau eina užmarštin, o raudonų plytų pastatai lieka šią istoriją liudyti, tikiuosi, amžiams.
Drauge su šešiais savanoriais fotografais apvažiavome visą Klaipėdos kraštą nuo Nemirsetos iki Smalininkų ieškodami nykstančių raudonplyčių mokyklų, paštų, evangelikų liuteronų bažnyčių, joms priklausančių pastatų, traukinių stočių. Projekte savo laiką ir talentus neatlygintinai dovanojo fotografai Matas Baranauskas, Andrius Pelakauskas, Gediminas Sass, Vaida Šetkauskė, Vidūnas Kulikauskis ir Donatas Vaičiulis. Tai profesionalūs fotografai ir puikūs bičiuliai.
O idėja kilo jau senokai, dar mums važinėjant kartu su tečiu (mano šeimoje taip vadiname tėtį) po Klaipėdos kraštą. Jis man rodydavo ir pasakodavo, kur ėjo siena tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto, kur medinius žemaitiškus statinius ima keisti mūriniai raudonų plytų, kur buvo muitinės ir panašiai. Esu jam už tai labai dėkinga.
- Kokį Klaipėdos kraštą dar mena šie pastatai? Kuo jis, be architektūros, tuomet skyrėsi nuo didžiosios Lietuvos dalies?
- Kaip žinia, iki 1923 metų Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvai, tačiau tuo pačiu Lietuvai labai daug dovanojo. Martynas Mažvydas ir pirmoji lietuviška knyga „Katekizmas“, Kristijonas Donelaitis ir jo poema „Metai“, Danielius Kleinas ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika – visi jie – evangelikų liuteronų kunigai, gyvenę ir dirbę Mažojoje Lietuvoje. Knygnešiai į Lietuvą keliavo su spausdintomis knygomis taip pat iš Mažosios Lietuvos, Mažojoje Lietuvoje jos buvo spausdinamos. Čia istoriškai susiklostė visiškai kitokia kultūra, architektūra, vakarietiška civilizacija. Kad geriau įsivaizduotume, Klaipėdos (tuometinio Memelio) kavinėse, viešbučiuose skambėjo Vakarų Europos kompozitorių kūriniai, laivais būdavo atgabenamos prekės iš Anglijos, Vokietijos, net Prancūzijos uostų. Mieste važinėjo elektrinis tramvajus (ir tai jau XX amžiaus pradžioje), Klaipėdos miestas jau 1898 metais turėjo lietaus nuotekų sistemą ir kanalizaciją, kai Didžiosios Lietuvos didmiesčiuose Kaune ir Vilniuje šie urbanistiniai elementai atsirado maždaug 30–50 metų vėliau. Net žmonių buitis, apranga gerokai skyrėsi.
- Kokią emociją paliko pats parodos kūrimo procesas? Kokios būklės šiuos pastatus pavyko įamžinti šiais laikais?
- Šie pastatai nyksta, griūva, nors ir turi šeimininkus. Tai labiausiai liūdina. Mokyklos, kurios Klaipėdos krašte buvo statomos gausiai tam, kad nė vienam vaikui nereikėtų pėsčiomis eiti daugiau trijų kilometrų, kadaise buvo pilnos. Tačiau pokariu, kai nebeliko kam jose mokytis, buvo paverstos butais. Žinoma, apie jokį paveldą ar jo išsaugojimą anuomet nebegalėjo būti kalbos, kai buvo perstatomos sienos, vėliau įmontuojami plastikiniai langai ar atliekamas „euroremontas“. Bet tokia buvo situacija. Žmonės gyveno, kaip mokėjo ir galėjo, valstybė nepasirūpino Klaipėdos krašto kultūros paveldo apsauga. Dėl to labai gaila, nes raudonų plytų pastatai yra vienas ryškiausių Klaipėdos krašto išskirtinumų, kurį turėtume branginti ir saugoti bei šeimininkiškai tvarkyti, jeigu norime dar ką nors iš Klaipėdos krašto išlaikyti ir išsaugoti.
Žinoma, yra ir išsaugotų, ir puikiai tvarkomų ir tai džiugina, bet fotografai ir menininkai visada ieško dramos, nors šiuokart šių pastatų realybė yra natūraliai dramatiška.
- Kodėl, tavo nuomone, ši paroda aktuali šiandien ir kokią pagrindinę žinutę ji neša?
- Kai pradėjau projektą, vis kartojau mintį, kad jeigu pavyktų išsaugoti bent vieną raudonų plytų pastatą, jį įveiklinti žmonių interesams, kad ten vėl šurmuliuotų gyvenimas, tikslas būtų pasiektas.
Paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ kalbės visuomenei apie Klaipėdos krašto istoriją XIX–XX amžiuje: apie mokyklas ir švietimo sistemą, mokymą jose, apie susisiekimą traukiniais ir pilnas geležinkelio stotis, apie pašto stotis, pašto karietas. Taip pat – apie žmones miestuose ir kaimuose, jų laisvalaikį, buitį, drabužius, apie liuteronų tikėjimą ir tradicijas šioje bažnyčioje. Laukia daug įdomaus darbo ir turinio tiems, kas domisi ir nori daugiau įdomaus sužinoti apie Klaipėdos krašto istoriją ir čia gyvenusius žmones.
- Kokios tave pačią šiandien apima emocijos žvelgiant į šiuos pastatus? Juk tai yra ir artima tavo šeimos kultūrinės istorijos dalis?
- Apmaudu, gaila ir liūdna. Bet tuo pačiu yra ir vilties, noro tai pakeisti. Kaip minėjau, tikrai yra gražių, prižiūrėtų, įveiklintų raudonų plytų pastatų. Tai džiugina. Labiausiai širdį spaudžia buvusios kaimo pradinės mokyklos. Jos architektūriškai vertingos, atpažįstamos iš tolo, nes dauguma statytos pagal panašų ar tokį patį projektą. Jos puošnios, su įvairiomis architektūrinėmis detalėmis, ornamentais, langai dideli, durys masyvios, klasės – aukštomis lubomis, krosnys – koklinės.
Bet kai matau šias mokyklas išdaužytais langais, išgriautomis krosnimis, išlaužtomis durimis, priterštais rūsiais… Tai buvo pirmosios mokyklos daugeliui vaikų, pilnos šviesos, žinių, o dabar jas ištiko štai toks likimas. Pokariu sovietai visomis priemonėmis siekė griauti ir naikinti viską, kas vokiška. Taigi kliuvo ne tik raudonų plytų pastatams, bažnyčioms, sodyboms ir mokykloms, bet ir Klaipėdos krašto kultūrai.
- Kur parodą „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ bus galima aplankyti ir pamatyti po jos pristatymo?
- Paroda bus keliaujanti. Esame sutarę su Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetu, kad parodą priims kitų metų sausį. Kitąmet priims ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Esame atviri, kas pakvies – ten parodą ir vešime. Tuo pačiu rinksime paramą projekto veikloms, kad galėtume visuomenei pasiūlyti daugiau kokybiškų renginių apie Klaipėdos krašto istoriją, pasikviesti įdomių istorikų, rašytojų, visuomenės veikėjų, kurti įdomų ir kokybišką turinį. Idėjų yra labai daug.
- Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės.
