renginiai Klaipėdoje
Prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų trupės nuo šių metų spalio pradžios prisijungė jauna lenkų dainininkė – mecosopranas Wiktoria Gertruda Wizner (g. 1992). Netrukus ji debiutuos 38-ojo teatro sezono spektakliuose pirmą kartą atlikdama Raganos vaidmenį Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ (spalio 17 d.), Bušės vaidmenį Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.) ir Frumos Sorės vaidmenį Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ (gruodžio 7 d.).
Siūlome iš arčiau susipažinti su soliste ir labai laukiame jūsų minėtuose sezono spektakliuose!
– Kaip pasitaikė proga prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės? Kas Jus patraukė?
– Jau kelerius metus stebiu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro svetainę internete ir pranešimus socialiniuose tinkluose po to, kai atsitiktinai aptikau keletą žavių Gaetano Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjeros nuotraukų. Buvau sužavėta ir norėjau sužinoti daugiau apie šį teatrą ir jo spektaklius. Man labai patiko tai, ką mačiau!
Tada, prieš dvejus metus, internete pasirodė skelbimas apie solistų atranką. Aš nedelsdama pateikiau paraišką, sudalyvavau ir gavau labai gerų atsiliepimų. Buvau viena iš nedaugelio atrankoje dalyvavusių užsieniečių. Nors palikau labai gerą įspūdį, atrankos komisija apgailestavo, kad dauguma spektaklių yra atliekami lietuvių kalba… Turiu pripažinti, jog faktas, kad Lietuvoje yra statoma tiek daug operų, mane labai sužavėjo! Neturėjau jokio ankstesnio kontakto su lietuvių kalba, nors man ji labai patiko – ji taip gražiai skamba dainuojant…
Neseniai vėl pateikiau paraišką dalyvauti atrankoje ir po labai malonaus pokalbio vėl išgirdau klausimą: ar sugebėčiau dainuoti lietuvių kalba? Šįkart atsakiau: taip, žinoma! Man, užsienietei, toks teatro pasitikėjimas – didžiulė galimybė ir garbė. Žinau, kad padarysiu viską, kad kaip galima geriau pasirengčiau vaidmenims.
– Kokia Jūsų ankstesnė sceninė patirtis?
– Mano sceninė patirtis gana nemaža. Būdama trejų pradėjau šokti baletą ir tęsiau šią kelionę iki 13 metų, kol mano pedagogė, kilusi iš Odesos ir šokusi pagrindines partijas daugelyje žinomų teatrų (tarp jų ir Sankt Peterburgo Marijos teatre bei Kijevo operoje), mane labai atvirai perspėjo, kad dėl ūgio niekada netapsiu profesionalia balerina.
Man labai patiko vaidinti ir dainuoti, todėl pradėjau ruoštis egzaminams į muzikinio teatro skyrių. Iki tol nieko nežinojau apie operą. Tačiau žmonės, išgirdę mane dainuojant, dažnai klausdavo, ar turiu operinį pasirengimą, nes, jų nuomone, mano balsas skambėjo taip, lyg būčiau dainavusi operose. Turiu pripažinti, tai mane labai pykdė, nes siekiau įvaldyti muzikinio teatro repertuarą. Man tai skambėjo kone kaip įžeidimas!
Vis dėlto šeima privertė mane stoti į operinio dainavimo fakultetą Felikso Nowowejskio muzikos akademijoje Bydgoščiuje. Patekau tarp šešių laimingųjų, priimtų į operinio vokalo studijas, nors komisija konstatavo, kad esu dar labai „žalia“, tačiau džiaugėsi galėdama mane mokyti. Nutariau likti ir suteikti operai šansą. Ir dabar labai dėl to džiaugiuosi. Mano sceninis debiutas įvyko 2015 metais Bydgoščiaus teatro „Opera Nova“ mažojoje scenoje, kur vaidinau auklę Filipjevną Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Būdama studentė dainavau dar penkiuose akademijos pastatymuose, o baigiamojo spektaklio metu atlikau Silvos Varesku vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Čardašo karalienė“ ir Bertos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Paskutiniais studijų metais tapau vokalistų konkurso laureate. Vienas iš žiuri narių buvo dabartinis Baltijos valstybinės operos Gdanske direktorius. Nors nelaimėjau konkurso, jis pasiūlė man Minervos vaidmenį Jacques’o Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“.
2019 m. išvykau į Jungtinę Karalystę tęsti studijų Škotijos Karališkojoje konservatorijoje. Ten dalyvavau nuostabiuose pastatymuose, tarp jų Jonathano Dove‘o operoje „Skrydis“ (Flight), Bertolto Brechto „Trijų grašių operoje“ ir G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“.
Baigus studijas man pasisekė gauti keletą nuostabių vaidmenų kelių nepriklausomų britų operos trupių spektakliuose. Šią vasarą sukūriau Karmen vaidmenį „Arcadian Opera“ trupės pastatytoje to paties pavadinimo Georges’o Bizet operoje, pagrindinį Angelinos vaidmenį Jules’o Massenet operoje „Pelenė“ Eilsberio operoje ir vaidmenis dviejuose nepriklausomos trupės „Opera Kipling“ pastatymuose – dainavau Jonuką Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“ ir Alidoro partiją (dažniausiai dainuojamą boso-baritono) G. Rossini „Pelenėje“.
2019 m. buvau pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį Krzysztofo Dobosiewicziaus operos jaunimui „Salija“ pasaulinėje premjeroje Silezijos filharmonijoje Katovicuose. Kiekviena galimybė – man didžiulis džiaugsmas. Tapusi operos soliste kasdien jaučiu dėkingumą, kad galiu gyventi taip, kaip visada norėjau!
– Kokiuose artimiausiuose spektakliuose pasirodysite? Kurių labiausiai laukiate?
– Sezoną pradėsiu Raganos vaidmeniu Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“ spalio 17 d. Labai laukiu šio spektaklio, nes tai pats kūrybiškiausias ir įspūdingiausias „Undinės“ pastatymas, kokį lig šiol teko matyti. Be to, džiaugiuosi, galėdama dainuoti su nuostabiu kolektyvu.
Kitas artėjantis debiutas – Bušė Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ (lapkričio 8 d.). Man tai bus nuostabi galimybė dainuoti lietuvių kompozitoriaus sukurtoje operoje! Šis spektaklis labai jaudinantis, žavi ir šokėjų įtraukimas į istorijos pasakojimą. Ypač jaudina kontrastas tarp mano įkūnijamos piktadarės Bušės ir tyrosios Indrės sielos – tai siunčia aiškią žinutę klausytojams, net tiems, kurie visai nemoka lietuvių kalbos (juokiasi).
2024-uosius scenoje užbaigsiu gruodžio 7 d. dainuodama Frumą Sorę Jerry‘io Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Tai dar vienas piktadarės vaidmuo! Sakoma, jog tai mecosopranų dalia, bet man labai patinka scenoje įkūnyti „blogietes“ – tai suteikia daug kūrybinės laisvės. Miuziklą „Smuikininkas ant stogo“ žinau nuo vaikystės, o pasiūlymas vaidinti Frumą Sorę man buvo maloni staigmena. Manau, visiems įsimena jos vaiduokliškas pasirodymas scenoje – puiki proga pagąsdinti vargšą Tevjė ir Goldę!
– Lietuva ir Lenkija: ar pastebite kokių nors kultūrinių ir muzikinių skirtumų?
– Pastaruosius šešerius metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp Lenkijos ir Vokietijos (esu pusiau vokietė, o mano proseneliai – prancūzai ir austrai). Galbūt dėl savo mišrios etninės kilmės lengvai prisitaikau prie naujų vietų ir šalių. Lietuvoje, tiesą sakant, jaučiuosi labai gerai – tai nuostabi šalis su daugybe istorinių vietų, kurias galima aplankyti. Be to, Klaipėda – miestas prie Baltijos jūros, o tai dar vienas privalumas. Aš esu kilusi iš Košalino – Lenkijos miesto prie Baltijos. Tad Klaipėdoje jaučiuosi lyg namie. Man labai patinka paplūdimys, miškas, senamiestis, muziejai ir miesto architektūra! Taip pat mėgaujuosi vietiniu maistu, lietuviška muzika ir dailės kūriniais – jau susipažinau su keliais jaunais, perspektyviais Lietuvos tapytojais. Žmonės čia labai draugiški ir paslaugūs! Geriausias pavyzdys – nuostabi, labai palaikanti ir visada pagelbėjanti buvusi KVMT Solistų ir planavimo skyriaus vedėja Martyna Rudelytė-Lisovoj, kuri tarsi angelas sargas globojo mane nuo pat mano atvykimo į Klaipėdą.
– Kaip matote savo, kaip menininkės, augimą būdama šio teatro dalimi?
– Esu tikra, kad turėdama galimybę dirbti su tokiais kūrybiškais scenos partneriais bei dainuodama įvairaus pasirengimo reikalaujančiuose spektakliuose smarkiai patobulėsiu daugelyje sričių: pradedant naująja muzika (pvz., itin sudėtinga Bušės partija), lietuvių kalba, kuri man yra visiškai nauja dainuojant, ir baigiant darbu su kolektyvu, su kuriuo niekada anksčiau nesu dirbusi. Klaipėdoje manęs laukia ištisa virtinė nuotykių ir iššūkių, kuriems noriu pasiruošti ir pasirodyti kuo geriau.
– Ką tikitės atnešti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną ir kokį tikitės palikti savo pėdsaką čia?
Tikiuosi, kad mano vaidmenų interpretacijos suteiks spektakliams naujų spalvų ir patiks publikai! Mano didžiausia aistra – būti scenoje, dainuoti ir vaidinti. Stengiuosi į kiekvieną kuriamą vaidmenį sudėti visą savo širdį ir sielą. Ir jei tai suvirpins bent vieno žmogaus jausmus, priimsiu tai kaip didelę sėkmę.
Tikiuosi, kad publiką pavyks įtikinti tuo, kas vyksta scenoje. Noriu, kad jie jaustų baimę ir drebulį, kai Ragana iš „Undinės“ buria scenoje, noriu, kad pamatytų sudėtingus šeimos santykius ir tragediją operoje „Kelionė į Tilžę“, taip pat tikiuosi, kad žmonės daug kvatosis ir šiurps, kai Fruma Sorė prisikels iš kapo (juokiasi).
Kalbino Žaneta Skersytė
