KLAIPĖDOS PILIES TEATRAS
Vasario 29 d. 19.00 val. Žvejų rūmuose.
„DIDŽIOJI RAUDA TIES DEGANČIAIS VYNUOGIENOJAIS”
Teatro koncertas balsams, gitaroms, smuikui ir atodūsiams pagal Donaldo Kajoko poeziją
Scenarijaus autorius ir režisierius Alvydas Vizgirda
Kompozitorius Jonas Baltokas
Kostiumų dailininkė Aina Zinčiukaitė
Aktoriai (žmonės, žodžiai, dainos, giesmės, viltys) – Regina Šaltenytė, Vilija Gruodytė, Ramūnas Šeputis, Jonas Baltokas
„sykiais naktimis vartaus gal ir knarkiu šunytį
paryčiais paglostau išklausau ką gluosniai stena
apie giedrą arba grybų lietų kregždžių skrydį
pusdienį stebiu dievaž vingrus jų menas
o sparnai ir tie nepriekaištingai iškarpyti…
kas? gyvenimas?
gyvenimas lai pats gyvenas
gi nekvailas
žino ką daryti“
(Donaldas Kajokas)
„…Senais gerais (blogais?) laikais, pavyzdžiui, kokiame XIX a., turbūt pusė išleidžiamų poezijos knygų vadinosi „Poezija“ arba „Eilėraščiai“ – tad buvo tarsi savaime aišku, ko skaitytojui jose reikėtų ieškoti. Dabar, rodos, stengiamasi sugalvoti kuo įmantresnius knygų pavadinimus: antai, ką gi reiškia „Iš veidrodžio, už“, „Mėnulis yra tabletė“, o kad ir to paties Donaldo Kajoko „Drabužėliais baltais“? Stora ir nepaprastai graži, Algimanto Švėgždos kūriniais papuošta D. Kajoko eilėraščių rinktinė „Poezija, o gal ne ji“ jau savo pavadinimu daro dvigubą judesį: viena vertus, teigia tradicijoje įsitvirtinusią poezijos esatį, kita vertus, suabejoja jos buvimu – gal knygoje, o gal apskritai: negi kas nors tikrai žino, kas yra ta poezija, o jeigu nežino, kaip tuomet ji atpažįstama?
Poeziją atpažįstame, ko gero, tik ją skaitydami. Tiesą sakant, nebežinau kito būdo, kaip spręsti apie literatūros kūrinio grožį ir meniškumą nei tiesiog daug skaityti įvairių tekstų – ir gerų, ir nelabai – ir juos lyginant atrasti geros kūrybos etaloną. Tai tikriausiai skamba labai banaliai, bet šiuo metu kito kūrinio vertės nustatymo būdo nežinau…“ (Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų.)
