Vasario 3 d. 18.00 val. Žvejų rūmuose.
2 veiksmų miuziklas, atliekamas lietuvių kalba
Libreto autorius Joseph Stein (pagal Šolom Aleichemo apysaką „Tevjė pienininkas“)
Dainų tekstų autorius Sheldon Harnick
Libretą ir dainų tekstus iš anglų k. vertė Aleksas Dabulskis
Spektaklyje naudojama autorinė medžiaga, suteikta pagal Music Theatre International licenciją.
Amerikiečių kompozitoriaus Jerry Bocko, libretisto Josepho Steino ir dainų tekstų autoriaus Sheldono Harnicko 1964 m. parašytas miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, kaip ir garsieji miuziklai „Mano puikioji ledi“, „Sveika, Doli“, „Vestsaido istorija“ ar „Muzikos garsai“, priklauso šio žanro aukso fondui. Kai 1958 m. J. Bockas ir S. Harnickas debiutavo kaip bendraautoriai, jie abu jau buvo šio to pasiekę. Ir nors pirmasis dueto darbas – miuziklas „Grožio konkursas“ – neturėjo pasisekimo, tačiau atkreipė meninės visuomenės dėmesį į talentingą kūrėjų ansamblį. Po metų atėjo ir didžioji sėkmė: ją atnešė miuziklas „Fiorelas“. Jame autoriai muzikos, poezijos ir šokio priemonėmis pasakojo vieno populiariausių to meto politikų Fiorello La Guardia, 1933–1945 m. dirbusio Niujorko burmistru, biografiją. Muzika ir dainų tekstai sukėlė furorą, ypač satyriniai kūrinio epizodai. Šis sceninis veikalas autoriams, statytojams ir atlikėjams pelnė aukščiausią pripažinimą ir įvairių apdovanojimų. Po dar dviejų, ne ypač nusisekusių miuziklų („Lepūnėlis“ ir „Ji mane myli“) autorių tandemas ėmėsi žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymų apie pienininko Tevjė ir jo šeimos (žmonos Goldės ir dukterų Ceitelės, Hodelės, Chavos, Šprincės ir Bielkės) gyvenimą mažame miestelyje Anatevkoje carinės Rusijos laikais, ore jau tvyrant 1905 m. revoliucijos nuojautai.
„Smuikininko ant stogo“ premjera įvyko 1964 m. rugsėjį. Gimė vienas ryškiausių ir novatoriškiausių muzikinio teatro spektaklių su labai stipriu humanistinių idėjų užtaisu, suprantamas viso pasaulio publikai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. Tai miuziklas, kurio muzika kupina temperamento ir aistros. Joje klausytojas atpažįsta stilizuoto žydų folkloro, senų rusiškų romansų elementus, o šalia jų skamba tipiškos šiuolaikinės temos su joms būdinga ritmika, melodika ir harmonija. Daugelis miuziklo numerių tapo visuotinai pripažintais šlageriais. Tai ir jau prologe nuskambanti tema „Tradicija“, ir Tevjė dainelė „Jei turtingas būčiau…“, ir visų veikėjų atliekama daina „Saulė teka, saulė leidžias…“ bei kitos. Lyriško, humoristinio spektaklio sėkmę didžia dalimi lėmė režisieriaus ir choreografo Jerome‘o Robbinso meistriškumas, tad jame svarbią vietą užima ne vien dainavimas ir vaidyba, bet ir šokis.
Miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ jo bendraautoriams pelnė daugelį prestižinių apdovanojimų ir atnešė pasaulinę šlovę. Pirmajame Brodvėjaus teatro pastatyme Tevjė vaidmenį atliko žymusis Zero Mostelis, o jo žmoną Goldę vaidino šokėja Marija Karnilova. Pasisekimo paakinti kūrėjai nutarė vėl imtis žydų tematikos ir šįkart pralošė. 1970 m. pastatytas miuziklas „Rotšildai“ vaizdavo žymią bankininkų Rothschildų šeimą 1772–1818 m. Tačiau autoriams nepavyko pakilti aukščiu dainelėmis iliustruotos faktografijos. „Rotšildams“ pritrūko siurrealistiškojo smuikininko ant stogo… „Smuikininkas ant stogo“ pranoko visus sėkmės rekordus, sulaukęs fantastiško pastatymų Brodvėjuje skaičiaus: per devynerius metus jis parodytas 3242 kartus! Po premjeros jis buvo statomas dar 32 šalyse, o miuziklo herojai scenoje prakalbo 16 skirtingų kalbų. Miuzikle sukuriamas ryškus žydų gyvenimo mažame miestelyje koloritas. „Smuikininko ant stogo“ leitmotyvas – tradicija. Ji labai svarbi pagrindiniam miuziklo veikėjui – pienininkui Tevjė. Tačiau senieji papročiai neišlaiko konfrontacijos su jaunąja, kitaip į pasaulį žiūrinčia karta…
