Tikra istorija paremtas spektaklis „Šišion“, pasakojantis apie vienos šišioniškių šeimos ir žemaičių atkilėlių susidūrimą, grįžta į Klaipėdą. Spektaklį, apkeliavusį aštuonis Lietuvos miestus, žiūrovai gyrė už kraują stingdančią muziką, minimalistinę scenografiją, į Klaipėdos kraštą nukliančias vaizdo projekcijas ir galimybę išgirsti gyvą šišioniškių šnektą, žavėjosi emociškai paveikiu istorinės atminties liudijimu. Klaipėdos dramos teatro scenoje žiūrovai spektaklį galės išvysti lapkričio 15 d.
„Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save“, – sako lėlininkas, režisierius ir aktorius Linas Zubė, sukūręs spektaklį, analizuojantį apie senųjų Klaipėdos krašto gyventojų, šišioniškių, likimus pokariu ir ankstyvaisiais nepriklausomybės metais.
Spektaklyje L. Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusių į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.
„Spektaklis ‚Šišion‘ – kelionė laiku į kruvinųjų žemių teritoriją, pokario Klaipėdos kraštą“, – apie spektaklį sako istorikė Rūta Matimaitytė. „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai atsitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastine buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai. Tik likę raudonų plytų atminties likučiai bylojo – kadaise čia būta kitokio gyvenimo“, – spektaklį lydinčioje brošiūroje rašo ji.
„Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudot liūdną jų likimą. Pradėjęs spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tas nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvininkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ir ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau beišsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti–nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėm ne taip? Gal dar galime išsaugoti tai, kas liko?“ – klausia spektaklio dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius L. Zubė.
„Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno, nei žmonių teatras. Todėl mano galva jį daug įdėmiau stebi, žinodama, kad jame nėra nieko bereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Daryti spektaklį suaugusiems tik dėl to, kad padarytum suaugusiems – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugę rastų kažką sau. ‚Šišion‘ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų“, – priduria jis.
„Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. O turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Bet jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėm bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes ne tas pats. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinom trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Bet ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėm. Pasijuokdavom prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinė audros, kuriose kentėjom visi. Bet mes atvykę šišion galėjom būti jautresni“, – apie spektaklio istorinį kontekstą pasakoja jo autorius L. Zubė.
„Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį į žmones, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūminėjom į paraštes“, – sako jis.
Spektaklis „Šišion“ lapkričio 15 d. bus rodomas Klaipėdoje, Klaipėdos dramos teatre. Daugiau informacijos linoleles.lt, bilietus platina Bilietai.lt.
Nuotrauka: Sergėjus Gvildys
