Pokalbis su penktadienį (rugpjūčio 25 d.) vyksiančio koncerto „Obuoliai prinoksta rudenį” atlikėjais, aktoriais Gyčiu ir Evelina Šimelioniais.
Dainuojamosios poezijos koncertus šiais metais Klaipėdoje organizuoja VšĮ „Baltas sodas”, remia Klaipėdos miesto savivaldybė.
Pokalbį parengė žurnalistikos studijų studentė Teresė Baltokaitė.
Aktoriai, gyvenimo partneriai Evelina ir Gytis Šimelioniai šį penktadienį vainikuos vasaros trukmės koncertų ciklą „Obuoliai prinoksta rudenį“ muzikiniu pasirodymu. Į tuos pačius klausimus, bet atskiruose pokalbiuose aktoriai atliko santykių testą, papasakojo, kaip improvizacijos vaikams padeda kurti spektaklius ir kaip randa laiko atostogoms savo įtemptuose grafikuose.
Koncertas vyks 10 tiltų kiemelyje (Bažnyčių g. 6) rugpjūčio 25 dieną 19:00. Festivalį organizuoja VŠI „Baltas sodas“.
Teresė: Kaip pristatytumėt savo partnerį koncerto klausytojams?
Evelina: Pasitikite pozityvumu spinduliuojantį, visada šiltą, komunikabilų, randantį žodį kišenėje, labai matantį ir jaučiantį publiką, muzikalų ir artistišką žmogų su geru humoro jausmu.
Gytis: Mano žmona, scenos ir gyvenimo partnerė.
Teresė: Papasakokite, kaip atrodys penktadienio koncertas?
Gytis: Kadangi dabar Evelina dirba prie spektaklio statymo, mes turime mažai laiko, kai susitinkame kartu. Bet faktas, kad programa yra iš mūsų kurtų spektaklių kartu. Dainos iš projekto „Du balsai – viena širdis“, kur dalyvavome LRT. Toks miksas. Kino, teatro ir projekto kūryba. Ir ne tik.
Teresė: Festivalis vadinasi „Obuoliai prinoksta rudenį“, kada jūsų su partneriu bendri obuoliai prinoko?
Evelina: Tai, kad jie noksta dar vis. Jeigu imti vaisius kaip vaikus arba santykius, tai jie dar noksta ir tas nokimas niekada nesustos. Prinokęs obuolys jau yra rezultatas. Geriau jau tręšti dirvą, žiūrėti, kad neužpultų obels amarai. Tai labiau procesas.
Teresė: Dabar užduosiu kelis klausimus patikrinimui, kaip panašiai mąstote. Kuris šeimoje daugiau gamina? (Pašnekovai buvo kalbinami atskirai)
Evelina: Šiuo metu jis.
Gytis: Aš gal.
Teresė: Kuris šeimoje pirmas atsiprašo po argumento?
Evelina: Jis.
Gytis: Turbūt, kad Evelina.
Teresė: Kuris šeimoje vaikams yra tas gerasis policininkas?
Gytis: Šitas įvairiai būna. Būna dienų, kai vienas yra geras policininkas, o kitas blogas. Dažniausio varianto nėra.
Evelina: Jis.
Teresė: Kuris labiausiai tikėtina pradės pokalbį su nepažįstamu žmogumi?
Evelina: Aš.
Gytis: Ko gero aš.
Teresė: Kuris scenoje jaučiasi laisviau?
Evelina: Gal aš?
Gytis: Turbūt, kad aš. Šiek tiek turiu daugiau koncertinės patirties. Jeigu scenoje teatre, tai turbūt Evelina.
Teresė: Kuris labiau tikėtina parsineš namo kačiuką rąstą gatvėje?
Gytis: Evelina…
Evelina: Aš…
Teresė: Grįžtant prie paprastų klausimų, ar dažnai koncertuojate kartu?
Evelina: Bendri koncertai, tai tokie perliukai. Teatras vienoks, o tie pakoncertavimai tokia šventinė diena pabūti kartu. Reti, bet labai skanūs. Desertas.
Teresė: Kokie projektai įsimintiniausi kartu?
Gytis: Ko gero spektakliai kurti visai šeimai. Vienas iš pirmųjų buvo, kai mes kartu dirbome koncertų salėje ir statėme „Muzikos garsus“. Aš vaidinau kapitoną Georga fon Trapą, o Evelina vienuolę Mariją. Tarp jų meilės istorija. Evelina režisavo ir vaidino spektaklyje. Mes turėjome septynis vaikus iš įvairių muzikos mokyklų, meno gimnazijų, su kuriais vaidinome. Tokia viena iš įsimintiniausių patirčių scenoje. Mes dažnai nerodėme to spektaklio. Į metus vieną ar du kartus. Kiekvieną kartą būdavo labai daug šilumos, džiaugsmo ir nesuvaidintų ašarų.
Prisimenu, kai buvo nutarta, kad paskutinį kartą vaidiname spektaklį. Buvo tokių momentų, kai stovi scenoje, žiūri į tuos vaikus, man ašaros bėga, padainuoti nebegaliu ir matau, kad tie vaikai irgi apsiašaroję. Buvo įdomus ir stiprus ryšis sukurtas ten. Man atrodo, kad po paskutinio karto vis tiek buvo spektaklis parodytas. Kažkaip jis atrado savo žiūrovą.
Teresė: Ar muzikuojate šeimoje?
Evelina: O taip! Visa kūryba, kuri atsirado buvo skirta tik tai jiems. Tiek teatre, tiek namie. Jeigu būna, kokios irzlios nuotaikos namuose, gal kokie vaikų neklausymai, pavyzdžiui, vaikai neina valytis dantų. Mes pradedame kažką dainuoti. Juoko forma, įvelkame į kažkokią melodiją, pradedame durniuoti ir tai labai pagyvina namų atmosferą.
Gytis: Labai pasijuto per ilgąjį karantiną. Kiekvieną dieną reikėjo kažką galvoti, kad neišprotėtume. Vakare pasiimdavau kokią eilėraščių knygą ir prieš miegą improvizuodavome. Aš pasiimu gitarą, kuriame melodiją, dainuojame ir su vaikais tūsiname su ta muzika. Iš to gimė ir vienas mūsų spektaklis ,,Lietaus nykštukai’’.
Teresė: Kada ir kaip atostogaujate?
Evelina: Būna dvejopos atostogos. Arba atostogos BAM. Pažiūrime į grafiką ir mes neįtikėnai turime keturias laisvas dienas. Tada ekspromtu susikrauname palapines ir važiuojame į Latvijos paplūdimius. Arba žinome pagal teatro grafikus. Pavyzdžiui, sausio mėnesį turime dvi savaites ir tai jau yra suplanuotos atostogos visai šeimai.
Esminis klausimas yra kaip sudėlioti intensyvų mūsų grafiką. Todėl ir bendri koncertai mūsų reti, nes ir į kitas veiklas mes dalinamės laiką per pusę. Jeigu Gytis eina į spektaklį, tada aš atsitraukiu ir neturiu intensyvių darbų. Ir atvirkščiai. Taip ping pongu. Kai išpuola bendros dienos, tai mes jas griebiame už ragų.
Teresė: Pabaigai, grįžkime prie obuolių. Kokius patiekalus mokate gaminti iš obuolių?
Gytis: Evelina moka obuolių pyragą daryti. Kadangi aš nelabai mėgstu keptų vaisių ir nelabai daug vaisių valgau, kas tikriausiai yra blogai, tai kažkaip ir nesiveliu į šitą reikalą. Nevalgau obuolių pyragų, tai ir nemoku. O vaikai valgo tiesiog paprastus obuolius, tai jiems daug patiekimo nereikia.
Evelina: OBUOLIŲ PYRAGĄ! Gaminau prieš dvi dienas. Visi išgyrė, kad žiauriai skanus. Iš vaikystės atsimenu obuolius orkaitėje su cukrumi, nors negaminau nė karto. Aš visada stengiuosi, jeigu yra obuolys įtarkuoti jį į blynus. Taip pat, vienintelį ką leidžiame vaikams išsivalius dantis valgyti yra pusę obuolio. Beje, pas mane kuprinėje visada yra obuolys.
