Istorijų operai „Klaipėda“ tonaciją užduos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas, kuriam patikėta misija parašyti operos pradžią, pabaigą ir antrąjį veiksmą.
V. Konstantinovas – vienas iš Muzikinio teatro darbuotojų, kuriuo didžiuojasi visas kolektyvas. Jo kūrinių sąraše – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera, miuziklas vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui…
Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, V. Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!
Esate KVMT vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Jūsų kūrybiniai horizontai įvairūs ir platūs. Kuri iš čia paminėtų ir nepaminėtų jūsų muzikinių patirčių panaudota naujos operos kūryboje?
Praktinis darbas su choru, natūralu, davė supratimą apie choro faktūrą ir jos valdymą, o specifinė teatrinio choro patirtis – apie choro funkcijų spektrą operos spektakliuose. Dažni susitikimai su orkestru ir ilgametė instrumentavimo patirtis apginklavo žiniomis apie partitūrą, jos sandarą, skambesių spalvas ir atspalvius. Gyvenimas Klaipėdoje, matyt, taip pat įnešė tam tikrų pasaulėjautos niuansų. Ko gero, jie atsispindi ir kūryboje.
Jums buvo patikėta atsakinga užduotis – parašyti operos įžangą, epilogą ir antrąjį veiksmą. Ir Jums tai pavyko padaryti per gana trumpą laiką. Kaip vyko kūrybinis procesas? Gal įgudusiam profesionalui tokia užduotis nesukėlė ypatingų sunkumų?
Misija tikrai maloni, džiaugiuosi teatro pasitikėjimu. Perskaitęs būsimos operos libretą, grįstą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos fragmentais, tiesiog įnikau į partitūros rašymą. Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima.
Ar laukiate publikos reakcijos?
Operos antrąjį veiksmą parašiau dar 2022 m. spalio mėnesį. Manau, kad medžiagą „suvaldžiau“. O publikos ir, beje, atlikėjų reakcija, žinoma, man yra svarbi. Turėjau šiuo požiūriu labai malonią patirtį, kai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos jubiliejaus iškilmėse nuskambėjo mano nauji klaipėdietiškos tematikos kūriniai .
Kas operos antrajame veiksme svarbiausia? Į kokį muzikinį sūkurį įsukate savo herojus? Kas svarbu kūrinio įžangos ir finalo akorduose? Ar librete radote Jums pasufleruotų akcentų?
Librete ir sudėlioti visi akcentai, juos tik reikia perskaityti ir perteikti. Žodis man yra vedlys. Ir, žinoma, istorija. Štai keletas fabulos užuominų. Antro veiksmo pradžioje – 1923 m. sausio šeštoji, Trijų karalių šventė. Jos aura ženklina istorinių personažų – Galvanausko, Krėvės, Vydūno ir Simonaičio – pasitarimą apie Klaipėdos prijungimo planą, tai yra faktiškai apie prievartinį Mėmelio atkovojimą. Vieningos nuomonės prieinama ne iš karto – Vydūnas nebuvo prievartos veiksmų šalininkas. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Žanas Gabrielis Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui… Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, „temperatūra“ kyla, situacijos dramatizmas prieina prie antro veiksmo kulminacijos, sutampančios su šio veiksmo pabaiga.
Kuo Jums, kaip kompozitoriui, gyvenančiam Klaipėdoje, svarbi miesto istorinė praeitis?
Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų. Tačiau lietuviškoji miesto ir krašto istorija prasidėjo tik prieš 100 metų. Šiuo požiūriu Klaipėdos miesto ir krašto istorija yra unikali. Tai kraštas, paženklintas protestantiškosios kultūros įspaudu. Mažoji Lietuva, skirtingai nuo Didžiosios, niekada nebuvo Rusijos carinės imperijos dalimi, o ir sovietinė jos istorijos dalis yra šiek tiek trumpesnė. Gyvenanti priespaudoje Didžioji Lietuva iš Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvininkų gaudavo didžiulę paspirtį siekiant išsaugoti tautos tapatybę. Prisiminkime kad ir pirmąją spausdintą knygą lietuvių kalba, o ir knygnešius vėlesniu spaudos draudimo laikotarpiu… Na ir pasikartosiu, šio krašto muzika yra išskirtinė melodiniu turtingumu, dermėmis. Ji negali neįkvėpti.
Kalbino Žaneta Skersytė
