Nuolatinė Prano Domšaičio kūrybos ekspozicija
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvių fondas 1989–2006 m. Lietuvai padovanojo ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui perdavė P. Domšaičio 665 kūrinių rinkinį, didžiąją dailininko kūrybos palikimo dalį. Vienuolikoje nuolatinės ekspozicijos salių pristatomi 285 rinktiniai P. Domšaičio darbai. Didžiąją eksponatų dalį sudaro aliejiniai paveikslai, gana gausu pastelių, šiek tiek mažiau akvarelių, rodomi keli piešiniai ir grafikos technikomis atlikti darbai, taip pat nedidelės siuvinėtos kompozicijos. Portretai, natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos ir paveikslai bibliniais motyvais atspindi visus kūrybos laikotarpius nuo pirmųjų, 1905 m. nutapytų Kruopynų kaimo peizažų iki Pietų Afrikos Respublikoje paskutiniaisiais gyvenimo metais sukurtų gamtovaizdžių, paveikslų bibliniais motyvais ir mįslingų kompozicijų su figūromis.
Vytauto Kašubos „Žmogaus misterija“
Ekspozicijoje pristatoma šio žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus kūryba, kurioje galime stebėti jam svarbiausios – žmogaus – temos plėtojimą. Skulptūrose, reljefuose konkretus žmogaus atvaizdas jungiamas su abstrakčiais elementais, ir tai suteikia kūriniams universalumo, o formos įvaldymo ir plastinės raiškos darna prabyla įtaigiai ir poetiškai. Pasak Irenos Kostkevičiūtės, „Kašubos menas neieško ekscentriškų efektų. Jis priešinasi ir medžiagos, ir dvasios chaosui, meninės formos ir gyvenimo netvarkai, atsispindėdamas visoje esinijoje, mažiausiuose jos elementuose – ar medžio lapo, voratinklio audinyje, ar žmogaus kūne glūdinčius sandaros dėsnius…“
Česlovo Lukensko „Laikas medyje 2022“
Č. Lukenskas (g. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Č. Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių meninink(i)ų, indėlis į mūsų XX a. 10 dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.
Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai sujungia medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką – „meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą / objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių / ženklų (ap)deginimas (Deginiai, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.
Tačiau, ko gero, visus parodos kūrinius jungianti prasminė gija, ryškėjanti gvildenamų klausimų sankirtoje, yra Dievo (idėjos auginimo), santykio su šia idėja, esminis klausimas. Pavyzdžiui, medienos atraižas po pramoninio apdorojimo − ąžuolo medienos trisluoksnes lenteles (Ikonos, skirtos tapyti mintimis, 2021−2022) – galima laikyti tarsi aliuzija į apofatinę mistiką (t. y., lukenskišką jos interpretaciją), kai Dievas apibūdinamas per tai, kuo jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius natūralius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č. Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“ − tokį Esmą (Dievą), kuris atsiranda / išnyksta ties riba, kurioje susiduria ar susilieja gamtinė ir mechaninė „vaizduotės“.
Gintauto Trimako #atsakymas#spalva#slinktis
Parodoje pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (g. 1958) darbai – nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y., naujausių spalvos paieškų pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų, parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos veikiamos spalvos kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.
Dalios Matulaitės „Tėvynės tema“
D. Matulaitė (g. 1942) – ryžtinga, valinga menininkė, nors ir byloja moters balsu, o jos kalba ir mintys išreikštos raštu – poetiškos ir inteligentiškos. Mintis kaip kalto kirtis akmenyje – valingas ir aptakus vienu metu, atpažįstamas. Ji yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).
Daugiau informacijos tel. (8 46) 41 04 16 arba el. p. domsaicio.galerija@lndm.lt
