„Sugrįžęs iš Niujorko“ A. Kulikauskas: „Jonas Mekas mums leisdavo daryti šposus, bet nepakęsdavo pasipūtimo“
„Sugrįžę iš Niujorko“ skirtas tiems, kuriems nusibodo rimtas ir „teisingas“ gyvenimas. Nešvaistykite dienų murkdydamiesi drungname vandenyje. Pasakykite – gana! Ir kasdien tikrinkite apie ką tas gyvenimas“, – kalbėdamas apie šiuo metu kino teatruose rodomą, pasaulinio populiarumo jau spėjusį sulaukti filmą sako fotografas Arūnas Kulikauskas.
Drauge su tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi-Varkaliu jiedu tapo pagrindiniais režisierės Ramunės Rakauskaitės naujos dokumentinės juostos herojais. Tais, kurie savo kailiu pažino, ką reiškia šelmiškas gyvenimas Niujorke. Tais, kurie įsisuko į spalvingą ir nenuspėjamą avangardo karuselę, kurie kaip niekas kitas gerai pažinojo Joną Meką. Su juo augo, tobulėjo, ieškojo ir kūrė bohemiškos kasdienybės istoriją už Atlanto. O galiausiai viską apvertę aukštyn kojomis nusprendė… grįžti į Lietuvą.
Kai R. Rakauskaitė ėmėsi kurti „Sugrįžę iš Niujorko“ – dar nežinojo, kad 2022-ieji bus paskelbti Jono Meko metais. Negalėjo nuspėti ir to, kad filmuojant juostą su J. Meku teks atsisveikinti. Todėl šiandien filmas apie du unikalius menininkus, artimus amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvio bičiulius ir jų triukšmingą gyvenimą svaiginančiame JAV didmiestyje tapo dar aktualesnis. Leidžiantis pro rakto skylutę pažvelgti į niekur nerodytus kadrus, o tuo pačiu priverčiantis susimąstyti apie trapų kasdienybės laikinumą.
J. Meko mokinio ir gero jo bičiulio, Antologijoje kino pamokas lankiusio, nacionalinio premijos laureato Arūno Matelio, Algimantės Matelienės ir „Studio Nominum“ prodiusuotas filmas „Sugrįžę iš Niujorko“ jau spėjo apkeliauti pasaulinius kino festivalius. Šiltomis ovacijomis sutiktas Meksikoje, Čikagoje, Valensijoje šiandien jis laukia žiūrovų dėmesio Lietuvoje. Nuo lapkričio 9-osios filmas rodomas didžiųjų šalies miestų kino teatruose, o nuo penktadienio – Vilniaus „Skalvijoje“.
Artėjant išskirtiniams seansams, iš kurių lapkričio 25-ąją planuojamas ir susitikimas su režisiere, filmo herojus A. Kulikauskas dalijasi mintimis apie filmavimo užkulisius.
Pokalbio pradžioje jis iškart prisipažino: „Esu drovus ir kuklus. Kol gyvenau Niujorke, man patiko viešumas, tačiau grįžęs į Lietuvą nuo jo atsiribojau. Su žmona Oksana grįžome į kaimą ir dabar ramiai sau auginame avis – šiandien mano kasdienybė visiškai priešinga tam, kuo gyvenau Niujorke“.
A. Kulikauskas JAV pragyveno 22 metus, iš kurių 12 praleido artimai bendraudamas su J. Meku. Siautulingi vakarėliai virto ramybe gamtos apsuptyje, bohemišką Antologiją ir Manheteną pakeitė lėtas gyvenimas Ukmergės rajone.
„Net nežinau, kodėl režisierė Ramunė Rakauskaitė pasirinko mus su Eugenijumi pagrindiniais filmo herojais. Mūsų – tų, kurie turėjo stiprų ryšį su Jonu Meku, buvo ir daugiau. Tačiau mes abu grįžome į Lietuvą – galimai dėl to pasirodėme įdomūs“, – juokiasi A. Kulikauskas.
Ir netrukus priduria: „Jonas mums padarė labai didelę įtaką. Didžiulę.“
– Jonas Mekas neabejotinai buvo itin ryški asmenybė. Su juo drauge praleidote 12 metų. Koks jis jūsų akimis?
– Visus 12 metų su juo matėmės kone kasdien. Ir jei Jonas kitiems yra egzotika, man jis – gyvenimas. Todėl kai pasakoju apie savo gyvenimą – kalbu apie Joną. Man jis mano pasaulio dalis. Tai ir tėvas, ir brolis, ir mokytojas. Bet ir draudikas – neretai sudrausmindavo pasakydavo, ko nedaryti. Ir nors leisdavo krėsti šposus, lengvai ir be vargo chuliganavoti, nepakęsdavo mėgdžiojimų, pasipūtimo, veidmainiavimo. Tuomet vadindavo mus „primadonomis“, net nebekalbėdavo.
Gana dažnai ir suskirsdavome. Bet paskui Jonas man palikdavo raštelį su prierašu: „Nepyk, Arūnai, buvau porą dienų su tavimi per griežtas.“
Kai šiandien pamąstau – tuomet gyvenome pilnavertį, tiesų, aiškų gyvenimą. Ta, tikrąja prasme. Tokį, kokio čia grįžęs nei pats atrandu, nei matau, kad kas aplink taip gyventų.
– Įvardijote Joną Meką kaip mokytoją. Kokias jis pamokas davė jums, kaip žmogui, kaip menininkui?
– Jis išmokė nekurti. Sakydavo: „Kurti galima tik laužą“, mokė nustoti tai daryti. Ir tą mums iš pradžių buvo sunku suprasti – išpūtę akis stebėjomės, bandėme aiškintis, – tai kaip tą daryti? Bet su laiku atėjo atsakymai. Atėjo NEkūryba.
Jonas buvo įsitikinęs, kad jei kuri – imi kliedėti, mėgdžioti, nebebūni savimi. Kad menas ir kūryba nėra sinonimai, o meninė išraiška nėra kūryba – tai apgalvotas rezultatas. Turi suprasti, ką darai, žiūrėti į pasaulį tokį, koks jis yra.
Todėl dabar nebevadinu save kuriančiuoju. Dirbu, darau, galvoju. Bet nekuriu. Ir tai yra absoliuti Jono įtaka.
– Niujorke praleidote daugiau nei trečdalį savo gyvenimo. Koks jis buvo šiame mieste?
– Alkanas ir labai įdomus. Kiek save atsimenu – visuomet buvau alkanas. Pinigų reikėdavo juostoms, visiems kitiems dalykams, kartais eidavau į Antologijos valgyklą ir galvodavau – ar nenualpsiu eidamas, ar pavalgysiu? Tačiau smagiems dalykams pinigų užtekdavo (Juokiasi.).
– Daugelis galimai jums galėjo pavydėti to nerūpestingo gyvenimo, o ir pats juo mėgavotės. Kodėl vis dėlto nusprendėte grįžti? Ar tai gimtinės ilgesys?
– Ne, su tuo nieko bendro nebuvo. Apskritai sakau – niekur aš neišvažiavau, niekur ir negrįžau. Aš tiesiog gyvenu. Jei išvykstu – gyvenu, jei išvažiuoju – vadinasi, ten noriu būti. Jei galvočiau tik apie gimtinę, negalėčiau išvažiuoti ir iš namo, kuriame gimiau.
O vietą pakeičiau todėl, kad buvo smalsu, norėjau pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Pakėlęs sparnus iš Lietuvos daug važinėjau po pasaulį, buvau išmaišęs Sovietų sąjungą, Aziją, o kai atsidarė sienos –aplankiau begalę šalių, apkeliavau pusę pasaulio.
Tačiau nebemačiau savęs pensijoje Niujorke. Dirbti ten – nuostabi vieta, bet norėjosi ramybės, gamtos. Todėl su žmona svarstėme, rinkomės – Lietuva buvo viena iš šešių vietų, kur norėjome gyventi. Tarp Vermonto, Pensilvanijos kalnų, dar Meksikos, kur buvome nusižiūrėję hipių koloniją prie Ramiojo vandenyno, Kanados indėnų žemių, taip pat Sibiro Altajaus krašto.
Žodžius civilizacija ir progresas man norisi rašyti kabutėse. To užteko. Gal norėjau ramybės, gamtos, pakeisti aplinką.
– Bet pasirinkote Lietuvą. Pripažinkime, kad jūsų išvardytos vietovės daugeliu atžvilgiu įdomesnės, įvairesnės – ar tikrai tik gamta buvo pagrindinis motyvas?
– Čia atsitiktinumas. Taip sukrito žvaigždės ir aš nesipriešinau. Buvome atvažiavę su žmona į Lietuvą, aplankėme Žemaitiją, vietas, kur ji užaugo. Vėliau aplankėme draugą Ukmergės rajone ir prasitarėme, kad svarstome apie būstą. O jis rodo pro langą ir sako – va, žiūrėkit, parduoda šį namą. Graži vieta, ant kalniuko, šalia tvenkinys. Bet, sako, turite apsispręsti šiandien – rytoj atvyksta kitas pirkėjas. Tai ilgai ir nedvejojome. Reikia sekti ženklus ir nekovoti – kovoje be reikalo iššvaistomos jėgos.
– Šiandien laimingas jaučiatės Lietuvoje?
– Laimingas esu ten, kur esu. Mano šeima šypsosi – ko daugiau norėti? Bet smalsumo neprarandame – štai, ką tik grįžome iš Jeruzalės, susipažinome su naujais maloniais kaimynais. Sutinku daug įdomių, gerų, protingų žmonių – o tai didelė laimė.
Plačiau apie tai, kaip A. Kulikauskui po gyvenimo siautulingame didmiestyje sekėsi įsikurti Ukmergės rajone esančiame vienkiemyje, ir kaip jis šiandien prisimena dienas, praleistas su Jonu Meku ir kitais bendražygiais, žiūrėkite dokumentiniame filme „Sugrįžę iš Niujorko“.
Nuotraukoje: Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, Jonas Mekas, Arūnas Kulikauskas
