Nuo Semeniškių iki Niujorko – lenkų režisierius M. Borczuch kuria spektaklį, įkvėptą Jono Meko gyvenimo

M. Borczuch laikomas vienu iš talentingiausių savo kartos režisierių Lenkijoje, 2017 m. jam įteiktas prestižinis „Paszport Polityki“ apdovanojimas. Režisierius kuria tiek Lenkijoje, tiek užsienyje. „Lost Lost Lost“ pirmasis jo Lietuvoje kuriamas spektaklis.

Kaip į jūsų akiratį pakliuvo Jonas Mekas ir kaip susiklostė, kad nutarėte kurti spektaklį pagal jo gyvenimą bei kūrybą?

Atradau jį atsitiktinai, gal prieš kokius šešerius metus užtikau jo kūrybos vienoje iš internetinių platformų. Kai kuriais jo filmais naudojausi kurdamas spektaklį Varšuvoje pagal Karl Ove Knausgård „Mano kova“. Jei žinote šią romanų seriją – tai autobiografinis kūrinys, tuomet daug mąsčiau apie autoriaus asmeninį gyvenimą. Pamenu, kad aktoriams rodžiau J. Meko filmą, norėjau juos supažindinti su jo metodu, tuo, kaip jis renka ir kolekcionuoja vaizdus, atsiminimus iš savo gyvenimo. Tai buvo mūsų inspiracija. Buvau sužavėtas tais filmais – jie neturi siužeto ir veikėjų, bet yra kino meditacija, iššaukianti gilius apmąstymus.

Prie J. Meko grįždavau periodiškai. Kai jau ruošiausi darbui Klaipėdoje ir svarsčiau, ką kursiu, visai natūraliai prisiminiau J. Meką, tad teatro vadovo Tomo Juočio paklausiau: „Ar, tavo nuomone, Jonas Mekas yra populiarus Lietuvoje?“

Tikrai to paklausėte? Jono Meko vardas Lietuvoje tikrai žinomas gerai.

Tikrai taip. Puikiai žinojau, kad jis iš Lietuvos, bet man jis tiesiog absoliučiai atrodė esąs dalis Amerikos kultūros lauko. Tai buvo labai akivaizdu.

Apsisprendęs, kad atsiremsiu į J. Meką, pradėjau skaityti jo karo metų užrašus. Tai sutapo su atsinaujinusiu karu Ukrainoje – skaičiau J. Meką, o internetas ir televizija buvo pilni skaudžių šiandieninio karo vaizdų. Keliavau traukiniu tarp Varšuvos ir Vroclavo – visur pilna desperatiškų, pasimetusių ukrainiečių moterų su vaikais.

Taip pat man atrodė, kad J. Meką supa kažkokia paslaptis. Jis nuėjo tokį ilgą ir sudėtingą kelią nuo nedidelio kaimo Lietuvoje į pačią Vakarų kultūros širdį, į Niujorką, ir tapo svarbia dalimi ten verdančio gyvybingo bei intensyvaus gyvenimo. Perskaičiau, kad J. Meko kaimo net nebėra. Taigi tai istorija apie žmogų, kuris atėjo iš vietos, kurios nebėra, ir tapo vienu įdomiausių savo laikmečio žmonių Niujorke bei per savo ilgą gyvenimą pats sutiko daug svarbių ir įdomių menininkų.

Gal galite pasidalinti spektaklio idėja, ką pasakosite scenoje?

Nutariau spektaklį kurti pagal interviu. Turime daug J. Meko interviu ir interviu su juo. Mane ypatingai paveikė jo interviu su Johnu Lennon ir Yoko Ono, jį skaitant J. Meko kelionė iš mažo kaimelio per karo metų Europą į Niujorką atrodė vis daugiau neįtikėtina. Atvykimas į Niujorką jam turėjo būti kaip nusileidimas į Mėnulį. Tame interviu labai gerai justi J. Meko atvirumas žmonėms iš meno pasaulio, žmonėms, kurie ieško savęs, kovoja su savo ego ir fantazijomis.

„Lost Lost Lost“ kuriame per keturis didelius interviu. Stengiamės sujungti arba supriešinti tokius interviu kaip su J. Lennon bei Y. Ono ir tuos, kuriuose tyrinėjama jo tragiška kelionė iš namų į Niujorką. Manau, kad šių dviejų temų sandūroje yra kažkas svarbaus mūsų spektakliui, nes matai ne tik emigrantų likimo, bet ir praėjusio karo atspindį šiuo metu šalia mūsų sienų vykstančiame kare ir matai, kokie svarbūs yra menas bei kultūra kuriant antidotą siaubingam chaosui, tvyrančiam pasaulio ekonominėje, politinėje plotmėse.

Aišku, mums reikėjo kažko, kas jungtų šiuos interviu – jie iš skirtingų laikotarpių ir vietų, juose labai skirtingos asmenybės. Iš pradžių turėjau idėją, kad spektaklyje turi būti labai daug vaizdo medžiagos, kad visi aktoriai, naudodamiesi J. Meko metodu, turėtų kažką įrašinėti, kurti tarsi asmeninį vaizdo dienoraštį. Bet vėliau supratau, kad nors ir patraukli – ta idėja juokinga. Pats J. Mekas yra sakęs, kad per savo kūrybą tiria santykį su tikrove – ar tai, ką filmuoja, yra tikra, o gal turi būti gilus asmeninis ryšys su fiksuojamu objektu, kad galėtume teigti, jog jis yra tikrovės dalis. Taigi, atrodė juokinga kurti spektaklį su daug asmeninių vaizdo įrašų – J. Mekas buvo unikalus, o šiandien kiekvienas ir taip turi išmaniuosius telefonus ir gali filmuoti ar fotografuoti bet ką ir bet kada.

Galiausiai nutariau, kad geriau pažiūrėti iš ateities perspektyvos, pamėginti pažiūrėti iš žmonių, pergyvenusių siaubingą katastrofą, perspektyvos. Gal jų pasaulį nuniokojo karas, gal jis išgyvena klimato kaitos krizės padarinius, bet tai pasaulis, kuriame nebėra kino ir nuotraukų, nėra kamerų ir fotoaparatų. Taigi, tie hipotetinės ateities žmonės atranda seną „Bolex“ kino kamerą ir pradeda tyrimą – jie tiria įvairią rašytinę medžiagą, interviu, bando juos atkurti ir taip suprasti, kas yra kinas, ką reiškė tokiu būdu užfiksuota realybė. Ši idėja tapo mūsų tiltu tarp minėtų skirtingų interviu, ji taip pat tapo tiltu tarp J. Meko ir mūsų.

J. Mekas kalbėjo apie atmintį, bet gal mūsų pasaulyje jau per daug skaitmeninių vaizdų. Kas būtų, jei staiga jie visi išnyktų?

Kalbinti aktoriai minėjo, kad jie nekuria personažų, bet stengiasi rekonstruoti asmenybes, figūruojančias interviu. Jūs pats taip pat užsiminėte, kad spektaklio svoris laikosi ne ant siužetinės linijos, bet ant interviu – papasakokite plačiau apie šią prieigą?

J. Meko interviu yra kažkuo ypatingi. Paprastai interviu turi tikslą, jie tikslingi. Bet tai, ką turime mes, yra labai specifiška. J. Meko interviu padeda suprasti jo ryšį su realybe, pavyzdžiui, jau minėtas interviu su J. Lennon ir Y. Ono yra labai ilgas, bet tai tiesiog pokalbis be jokio išskirtinio tikslo. Jie kalbasi, ir įdomu, kai pokalbio eigoje supranti, kad tie žmonės šalia J. Meko vis dar tebėra savo asmenybės kūrimo procese, kaitos procese. Man norisi ir scenoje sukurti tokią situaciją, kur galima stebėti taip kalbančius žmones. J. Mekui buvo įdomu ne tik tai, ką jo pašnekovai norėjo pasakyti, bet ir tai, ką jie slepia, kada juokiasi, praranda savikontrolę. Paprastai kine ir teatre reikia eliminuoti tai, kas nesvarbu siužetui, kas nelabai aišku, mūsų spektaklyje bus priešingai – tie dalykai reikšmingi. Bandau panaudoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nereikalinga. Tik taip pamatai gyvus ir realius žmones.

Tokiu būdu J. Meko kūrybos metodas savotiškai figūruoja ir mūsų spektaklyje, mes nekuriame personažų, mes stengiamės įsijungti į tuomet vykusį pokalbį, suprasti jame dalyvavusių žmonių požiūrį į gyvenimą ir meną. Nepaminėjau, manau, kad labai svarbi tema spektaklyje yra ir pats menas – jo reikšmė pasaulyje. Šiuo metu Europoje menas išgyvena sudėtingą laikotarpį – infliacija, karas, klimato kaitos krizė. Pasaulyje tiek daug neteisybės, tad kalbėti apie meną atrodo šioks toks eskapizmas – tarsi kalbėdami apie meną pasitrauktume nuo tikrų problemų. Bet kuo daugiau gilinamės į medžiagą, tuo aiškiau, kad menas mums reikalingas.

Kaip atsirinkote, kokias asmenybes per interviu rekonstruosite scenoje?

Du iš mūsų naudojamų interviu pagal J. Meko tekstus knygoje „Neturiu, kur eiti“ ir kitus užrašus sukūrė mūsų dramaturgė Joanna Bednarczyk, juose fokusuojamasi į J. Meko tranzitą iš Europos į JAV, ilgesį Semeniškėms, ryšius su lietuviais, egzistencinę emigranto patirtį. Kiti du interviu – tai jau kelis kartus minėtas pokalbis su J. Lennon ir Y. Ono bei 1994 m. vykusi J. Meko diskusija su Vytautu Landsbergiu, Susan Sontag ir Nam June Paik – joje pašnekovai kalba apie meno ryšį su politika ir laisve.

J. Lennon ir Y. Ono pokalbis su J. Meku man atrodė svarbus kaip parodantis, ką J. Mekui reiškė atsirasti Niujorko meno erdvėje, būti šalia tokių žmonių kaip Andy Warhol ar Allen Ginsberg. Per jį aiškėja, koks didžiulis perspektyvos pokytis buvo vaiko iš Semeniškių atsiradimas Niujorke.

Vasaros pabaigoje kartu su aktoriais vykote į J. Meko gimtinę, į Semeniškes – kodėl jums reikėjo šios kelionės ir ką radote jos metu?

Man pačiam tiesiog buvo labai smalsu. Man buvo įdomu, kas ta vieta, kurioje nieko nėra. Nežinojau nieko daug apie Lietuvą, tad pamaniau, kodėl tos pažinties nepradėjus nuo Semeniškių. Aktorių dar nepažinojau, bet norėjau, kad jie ten apsilankytų, pabūtų J. Meko gimtinėje. Pačioje jo namų vietoje praleidome kelias valandas, buvo labai karšta ir daug dulkių nuo šalia esančio kelio. Buvau labai nustebęs, kai pamačiau, kad J. Mekas palaidotas Semeniškėse – tas paprastas kapas puikiai jam tinkanti poilsio vieta ir gerai reprezentuoja tai, koks jis buvo žmogus.

Aktorių buvau paprašęs vaikščioti atskirai ir filmuoti tai, kas patrauks akį. Taigi jie daug vaikščiojo, mes labai mažai kalbėjome, turėjome progą kiekvienas susidaryti savą požiūrį apie tą vietą.

Kai rugsėjį pradėjome repeticijas, tik tada pirmą kartą su spektaklio vaizdo projekcijų autoriumi Wojciech Sobolewski peržiūrėjome aktorių surinktą filmuotą medžiagą. Ir staiga vidury tos peržiūros pajutau, kad vėl esu Semeniškėse: štai tas medis, ta autobusų stotelė – keli elementai, atsikartojantys skirtingų žmonių filmuotoje medžiagoje. Semeniškės tapo tikros ir gyvos, pasijutau lyg ten būčiau.

J. Mekas buvo grįžęs namo. Bet kaip pats pasakojo, jis grįžęs ieškojo ne realios vietos, bet vietos iš savo atsiminimų. Kaimo nebėra. Yra kapinės su giminės kapais. Yra laukas ir atminimo akmuo jame. Bet tas laukas ypatingas, jame yra kažkas daugiau.

Spektaklyje jums labai svarbus atminties klausimas, o namus priversto palikti žmogaus ryšys su atmintimi labai specifinis – skausmingas. Kokių įžvalgų apie atmintį kūrybos procese jums kilo?

Šiuo atveju kalbame apie labai specifinę atmintį. Kai kalbame apie J. Meko atmintį, kalbame apie tai, kas buvo prarasta – Lost Lost Lost. Net jei jis nori grįžti – jo namai nebeegzistuoja, jų vietoje tuštuma. Tai – labai radikalus ir dramatiškas praradimas. Žiūrint iš šios perspektyvos, J. Mekas kovoja su didžiule trauma. Manau, kad ir jo naudotas filmavimo metodas buvo mėginimas susidoroti su jam tekusia traumine patirtimi. Jis dažnai filmavo ne kažkokius įvykius, bet tai, kas atrodo ne taip svarbu – šešėlis, popiergalis ant gatvės ar pan. Jo filmuose nėra taisyklių ir vis labiau manau, kad tai ne dėl kažkokios intelektualinės ar meninės koncepcijos, tai buvo organiškai susiję su tuo, kaip jis juto savo realybę ir kaip sprendė savo atminties klausimą. Tai man labai įdomu.

Darbas Klaipėdoje natūraliai susisiekia su jau minėtu spektakliu pagal K. O. Knausgård. „Mano kova“ buvo didžiulė istorija, jos autorius bandė atpasakoti savo gyvenimą ir su kuo daugiau detalių prieiti iki ankstyviausio prisiminimo, kurdami tą spektaklį rėmėmės savo asmeninėmis atminties saugyklomis – įvairiais vaizdo įrašais ir nuotraukomis iš vaikystės. Tuo tarpu kurdami spektaklį Klaipėdoje rekonstruoti atmintį stengiamės per tekstus, vaizdą turi susidaryti pats, bet šis apribojimas leidžia patirti įdomių akimirkų. Jis mums parodė, kokia trapi atmintis, kokia naivi ji gali būti, jei šalia neturi išmaniojo telefono, tau reguliariai pateikiančio svarbių gyvenimo įvykių nuotraukų kolekcijas peržiūrai. Aktoriai šiam spektakliui stengiasi įsivaizduoti, kaip atrodė tam tikri žmonės, kaip jie vaikščiojo, elgėsi. Tai visai kitoks būdas dirbti su atmintimi – mes naudojamės praeities artefaktais, kad sukurtume kažką naujo. Iš praeities medžiagos kuriame kažką naujo.

Spektaklio pavadinimas „Lost Lost Lost“ – nuoroda į vieną iš J. Meko filmų, kodėl pasirinkote būtent šį?

Man atrodo, kad jame slypi stipriausia nuoroda į emigranto gyvenimą ir jo problemas – jam tenka palikti šeimą, namus, rasti naujus namus, draugus, šeimą. „Lost Lost Lost“ labai gerai nurodo į tai, ką vadinamieji tyrėjai iš ateities daro ant scenos – jie bando prisiliesti prie rastos medžiagos, bando kažką atkartoti, sukurti kažką naujo, bet tai jų rankose vis subyra. Čia slypi klausimas, bet nenoriu jo kelti iki premjeros likus mėnesiui – jis dar gali kisti.

Jūsų nuomone, kaip sekasi aktoriams, juk jiems teko neįprasta užduotis?

Esu patenkintas aktoriais, jaučiu, kad jie labai atviri tam, ką darome, kad jie labai pasitiki manimi ir kūrybine komanda. Esu laimingas, kad scenoje turime angliškų interviu. Nesusidūrę su tuo, nesupras, kokia tai sudėtinga situacija – režisuoji lenkiškai ir nieko nesupranti lietuviškai. Gali širdimi žinoti tekstą, bet vis tiek yra kalbos barjeras. Tie du dideli interviu angliškai leidžia man ir aktoriams būti viename lygyje, tai mums antra kalba, mus sujungianti kalba. Beje, ji taip pat tapo ir antra kalba J. Mekui – per tai atsiranda ryšys ir su juo. Tiek J. Mekas, tiek jo brolis Adolfas turėjo išmokti anglų kalbą.

Ko palinkėtumėte būsimiems spektaklio žiūrovams, kam jie turėtų nusiteikti?

Manau, kad jie turėtų pamiršti apie siužetą, neturėti nusiteikimo, kad eina į spektaklį, kuris pasakoja istoriją.

Tikiu, kad teatras yra vieta, kur dalykai vyksta čia ir dabar. Man tai teatro esmė. Tame, ką darome, „Lost Lost Lost“ yra prasmė ir reikšmė. Tame, ką darome, yra logika ir prasminiai ryšiai. Manau, kad tie, kam patiks spektaklis – atėję jo pažiūrėti antrą kartą, jį supras dar geriau. Taip jau yra – jei kuri spektaklį, kurį veda ne siužetas, bet kuriame sprendi situacijas scenoje, jį gali būti sunkiau suprasti iš pradžių.

Svarbiausia, kviečiu ateiti be išankstinių nuostatų, atsipalaiduoti ir mėgautis.

INFORMACIJA

Spektaklio režisierius M. Borczuch, pjesės autorė ir dramaturgė Joanna Bednarczyk, scenografė ir kostiumų dailininkė Dorota Nawrot, šviesų dailininkas Robert Mleczko, kompozitorius Bartosz Dziadosz, vaizdo projekcijų autorius Wojciech Sobolewski. Režisieriaus asistentai Sara Dec, Alius Veverskis

Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Domika Biernat, Jan Dravnel, Jonas Baranauskas, Karolina Kontenytė, Karolis Maiskis, Marta Ojrzyńska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas, Samanta Pinaitytė.

Spektaklio „Lost Lost Lost“ premjera Klaipėdos dramos teatre gruodžio 9 ir 10 d.

Kristinos Sadauskienės straipsnis „Atviroje Klaipėdoje”