Nerimastingo pajūrio įkvėptam Šeiko šokio teatrui 10 metų.
Interviu su jo vadovėmis Agnija Šeiko ir Goda Giedraityte
Šeiko šokio teatras spalio 23 dieną šventė jubiliejų. 2012 metais uostamiestyje įkurtam teatrui sukako 10 metų. Šiandien tai įvairove, išgryninta estetika ir netikėtais sprendimais išsiskiriantis kūrėjų kolektyvas kasmet įvertinamas nominacijomis ar apdovanojimais, garsinantis Lietuvos vardą užsienyje ir į kūrybą įtraukiantis vietos bendruomenę. Tai vienintelis nepriklausomas šokio teatras šalyje, turintis įdarbintą trupę ir vienintelis profesionalus šokio teatras Vakarų Lietuvoje. Jubiliejaus proga kalbinau jo bendraįkūrėjas: choreografę, meno vadovę, direktorę Agniją Šeiko ir prodiuserę Godą Giedraitytę apie beprotišką norą Klaipėdoje matyti ir kurti pasaulinio lygio šiuolaikinį meną ir misiją šokiu prisidėti prie bendruomenės gerovės.
Jūs buvote turbūt vienos pirmųjų į Klaipėdą 2002 ir 2005 metais gyventi grįžusios su užsienietiškais diplomais. Kaip tada kolegos, auditorija priėmė šiuolaikinį šokį ir meną apskritai?
Goda. Pirmieji bandymai jau buvo: Baroti galerija, Remigijus Treigys, Benas Šarka ir kiti tuo metu jau veikė Klaipėdoje, tačiau šiuolaikiniai scenos menai reiškėsi vangiai. Tuomet Klaipėdoje ypač trūko scenų, todėl prieš 20 metų įkūrus menininkų grupę „Žuvies akis“ ir pradėjus rengti menų festivalį „Plartforma“ (kuriam eina 16-ti metai) jo renginiai vyko netradicinėse, industrinėse erdvėse.
Agnija. Mums su Goda tie vakarietiški diplomai davė tikrumo ir tvirtumo einant nauja kryptimi. Pamenu pirmąjį „Plartformos“ festivalį, į kurį atvežiau savo bendrakursių iš Olandijos šokio darbus. Žmonėms buvo smalsu pamatyti, kokia ta nauja kryptis, traukė ir netradicinės erdvės. Bet, žinoma, paskui atsirado tikrasis darbas, kaip auginti auditoriją, kaip uždirbti, kaip išleisti spektaklius, neturint įdarbintų šokėjų.
Kaip atsirado poreikis šokio teatrui?
Agnija. Atsirado natūraliai, tiesiog išaugome iš projektinių marškinių. Teatro pradžioje buvę žmonės Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas, Darius Berulis, žinoma, Goda Giedraitytė, iki šiol yra čia. Smagu, kad tie žmonės išliko.
Goda. Kuriantis teatrui šiuolaikinis šokis nebebuvo visiška naujiena, nes klaipėdiečiai jau turėjo galimybes jį pažinti: „Žuvies akis“, po kurios vėliava ir buvo statomi pirmieji Agnijos darbai, gyvavo jau dešimtmetį ir turėjo savo auditoriją. Be to, žiūrovai lankėsi „Plartformoje“ ir pažino užsienio kūrėjų darbus. Tačiau buvo poreikis stiprėti, augti, ir būtent su oficialiu teatro įsteigimu atsirado veiklos stabilumas ir nuoseklumas, naujos bendruomenės formavimo galimybės.
Kokių siekių, planų turėjote veiklos pradžioje?
Agnija. Siekėme aukštos meninės kokybės bei norėjome atrasti savo kalbą, būti specifiški. Buvo daug intuityvių paieškų, koks tas mūsų veidas ir šiandien mes jį turime. Man taip pat buvo svarbu, kad teatre nebūtų tik mano kūryba, kad tai būtų kūrybingų žmonių grupė, kurie turi savo balsą. Todėl ir šokėjai pas mus stato spektaklius. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje žmonės dirbdami nesijaustų suvaržyti. Taip pat norėjom išaugti į profesionalų lygą, dirbti su stipriais šokėjais, geriausiais choreografais. Taip pat, kad augtų mūsų auditorija, nes šiuolaikinis šokis visgi yra specifinis žanras. Norėjosi atvežti pasaulinio garso teatrus, trupes, choreografus. Ir tai išsipildė: žymaus danų choreografo Palle Granhøj kūryba studijų metais man buvo siekiamybė, o šiandien mes kartu kuriam Šeiko šokio teatre (repertuare jau du spektakliai: „BOLERO-EXTENDED“ ir „La CALASH La Latin-LT), tai didžiulė dovana, prancūzų choreografo Rachid Ouramdane pavardę tik girdėdavau skambant didžiausiuose Paryžiaus teatruose, o 2021 metais atsidūrėme vienoje repeticijų salėje (spektaklis „Audros akis“) ir, žinoma, Daphnis Kokkinos, Pinos Bausch šokėjas ir asistentas. Darbas su juo buvo prisilietimas prie šokio istorijos, legendų, tai, su kuo užaugau kaip kūrėja. Šios patirties net svajoti nesvajojau ir saugau ją kaip deimantą. Šios patirtys padeda suprasti, kad esame nuėję didelį kelią.
Apie 2017-2018 metus teatre įvyko nemažai pokyčių ir svarbių lūžių. Papasakokite apie juos.
Agnija. Iš vienos pusės – tai buvo natūralus vystymasis, iš kitos – drąsus pokyčių ėmimasis. Jaučiau, kad nebegalime būti tame lygyje, kuriame esame, turime žengti į nežinomybę, o visata visada viską susitvarko, kai esi pasiruošęs. Didelis postūmis mums buvo „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“. Miestas buvo pasiruošęs platesnėms vizijoms: įsteigė teatrų finansavimo programą, ruošėsi „Europos kultūros sostinės“ kandidatūrai. Šalies mastu kultūros finansavime irgi vyko reikšmingi pokyčiai – padidėjo Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Tarsi iš dangaus nukrito galimybė vykdyti „KlaipėDAnse“ programą, kurią inicijavo Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje, prisijungė Klaipėdos miesto savivaldybė bei Klaipėdos universitetas. Tai didelė dovana ne tik mums kaip kūrėjams, bet ir miestiečiams, nes vienas iš programos prioritetų – bendruomenės įtraukimas į menines veiklas.
Tuo metu prasidėjo bendradarbiavimas su Klaipėdos violončelių kvartetu. Auginome vieni kitus ir kokybę. Norėjosi, kad žiūrovas nejaustų jokio kokybės skirtumo, nepaisant, ar tai klaipėdiečių, ar, pavyzdžiui, prancūzų kūrinys. Taip vienas kitą stumdami ir augom.
Tais metais padaugėjo ir mūsų gastrolių užsienyje. Tai vieni nuostabiausių metų mano gyvenime.
Goda. Didžiulis pokytis buvo pastovi trupė, nes tai leido išlaikyti šokėjus nuolatiniame profesiniame pasiruošime, pakelti kokybę, atsivėrė galimybės pas mus statyti kitiems choreografams iš Lietuvos ir užsienio. Šį žingsnį žengti padrąsino Klaipėdos miesto savivaldybės trimetė teatrų programa.
Kaip per 10 metų pasikeitė Šeiko šokio teatro auditorija ir jūsų santykis su ja?
Agnija. Pirmiausia tai ji išaugo. Manau mes atradom kelią į skirtingas amžiaus grupes, nes teatre statau ne tik aš, bet ir šokėjai ir, žinoma, kviestiniai choreografai.
Tai mūsų senjorai, kuriems ne tik darome nemokamus užsiėmimus „KlaipėDAnse“ programos rėmuose, bet ir kviečiame šokti spektakliuose.Tai ir vaikai, kuriems turime gražių spektaklių, esame užsitikrinę vardą mokyklose. Žinoma ir jaunimas, o pagrindinė auditorija – suaugusieji. Šiandien žmonės daug keliauja, lankosi kultūriniuose renginiuose visame pasaulyje, todėl ir mus mato europiniame kontekste, meta mums iššūkį būti tame lygyje. Gebėjimas komunikuoti su auditorija – labai teigiamas dalykas. Kita labai svarbi auditorijos dalis – regionų gyventojai. Nuoširdžiai tikiu kultūrinės atskirties mažinimo regionuose misija ir visada su malonumu važiuojame ten susitikti su žiūrovais. Čia karaliauja nuoširdumas, jauti, kad gali prisidėti, jog žmogus atsivertų naujoms patirtims.
Kalbant apie mano santykį su auditorija, tai aš perėjau visas „standartines“ menininko fazes: nuo mano studijų metais Olandijoje madingo „aš žinau geriau“ ir požiūrio, kad auditorijos patirtis nėra svarbi iki supratimo, jog kuriu žmonėms ir man svarbu su jais kurti ryšį, kalbėtis. Juk turiu privilegiją kurti, o žmonės dar ir bilietą nusiperka. Todėl turiu padaryti geriausiai ne tik dėl savo kaip menininkės ambicijų, bet ir iš pagarbos žmonėms, kurie irgi dovanoja savo laiką susitikti su mano kūriniu. Žinoma, kalbu ne apie pataikavimą, o apie jautrų susitikimą su auditorija.
Koks teatro santykis su klaipėdiečiais, bendruomene? Kokią vietą tai užima teatro veikloje?
Goda. Mes esame vienintelis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Vakarų Lietuvoje, todėl mūsų misija šio regiono auditorijas supažindinti su šiuo menu. Ryšys su bendruomene taip pat reiškia ir teatro gyvybingumą.
Agnija. Tai vienas iš teatro pamatinių veiklos akmenų. Nuo pat pradžių ir man, ir Godai buvo labai svarbus ryšys su vieta, kurioje esame. Ir šokėjams nuolat kartoju, jog svarbu prisidėti prie vietos, kurioje kuri, gerinimo. Tad nuo pat pradžių rengiame kūrybines dirbtuves, rodome spektaklius mieste (pvz. „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“) ir įtraukiame miestiečius į spektaklius (pvz. „Shake that Devil!“, kuriame dalyvavo kelios dešimtys klaipėdiečių).
Kokiame etape teatras yra šiandien?
Agnija. Tai brendimo ir persiformavimo etapas. Trupėje dalis šokėjų labai jauni, kita dalis brandi. Jiems įdomu patiems daugiau kurti ir dalyvauti kuriant kitur. Norisi rasti modelį, kuris leistų turėti lankstesnes ribas jiems kurti. Dabar jo ieškau.
Goda. Pritariu, tai transformacijų laikas. Išgyvenome sunkų pandemijoslaikotarpį ir nors tai buvo iššūkis, kartu buvo labai kūrybiškas laikas. Uždarius duris, atsivėrė langai. Radom būdų, kaip susitikti su žiūrovais ir teatras atsivėrė naujame amplua. Visgi tenka vėl prisijaukinti žiūrovą, kuris atprato nuo gyvų susitikimų.
Šiandien turim daug sukurtų spektaklių, jų bagažas ir šokėjų skaičius juose auga. Dabar spektakliuose paprastai 8 ir daugiau šokėjų. Tad norisi dabar daugiau dėmesio skirti spektaklių sklaidai, o ne naujų kūrimui. Su šokio ir muzikos spektakliu „BOLERO-EXTENDED“ tai padarėme su kaupu, vien spalį Danijoje jis parodytas 16 kartų, prieš tai lankėsi Edinburgo Frindžo festivalyje, tad norisi tokios sėkmės ir kitiems spektakliams.
Kokį teatrą matote po dar 10 metų?
Agnija. Daug užsienyje gastroliuojantį ir turintį nuostabius namus Lietuvos pajūryje. Turai užsienyje leidžia pasitikrinti save su labai skirtinga auditorija ir padeda augti, o savas pastatas galėtų būti vieta, kur rodomas aukščiausio lygio menas, dirba bendraminčių komanda ir gimsta įdomūs darbai.
Goda. Norėčiau, kad teatras būtų dar stipresnis savo misija ir strategija, aiškiau suvoktų savo poziciją, kad įgautų viso Vakarų Lietuvos regiono teatro statusą. Užsienyje esame gana žinomas vardas, tad reikia toliau tęsti veiklą. Kadangi nėra kalbos barjero, šokis viena patogiausių tarptautinio bendradarbiavimo formų ir šiandien tikrai yra stiprus Lietuvos kultūros ambasadorius.
Kokios 3 pagrindinės teatro vertybės?
Agnija. Kūrybiškumas, laisvė ir meninė kokybė.
Ko gali tikėtis į bet kurį Šeiko šokio teatro spektaklį atėjęs žmogus?
Agnija. Netikėtumo, išgrynintos estetikos ir įvairovės. Ar tai būtų forma, ar turinys ar idėja, ji visada bus netikėta arba neįprasta. Mūsų estetika – nėra nieko nereikalingo, vien dekoratyvaus, nieko, kas „nekalba“. Ar tai scenografija, ar judesys, ar kostiumas – vengiame paviršutiniškumo. Įvairovę teatre sukuria skirtingi kūrėjai: ar tai būtų mūsų šokėjai, ar kviestiniai choreografai – kiekvienas ateina su savo pasaulio matymu, kuria skirtingoms auditorijoms.
Kokios jūsų didžiausios asmeninės ir profesinės pamokos per šiuos veiklos metus?
Goda. Reikia tikėti savo komanda, tuo, ką darai, nebijoti savęs pozicionuoti ir daryti viską profesionaliai, kokybiškai. Mūsų kartais klausia, kaip mes prisikviečiame tuos garsius choreografus (Palle Granhoj, Daphnis Kokkinos)? Paskambinam ir pasikviečiam. Galime ir turime dirbti be baimių. Ne šventieji puodus lipdo. Kai tiki tuo, ką darai, viskas „pasidaro“. Aš visada sakau „nėra problemų, yra tik iššūkiai“. O juos visada galima įveikti, išspręsti.
Agnija. Praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Reikia nuolat ieškoti naujų ganyklų, dirbti su stipresniais už save, kad augtum. Kita pamoka – paleisti žmones. Jei brangini žmones, kurie tave supa, negali jų laikyti savo nuosavybe, turi leisti jiems eiti ten, kur jie nori.
Šeiko šokio teatro repertuaras: https://seikodancecompany.com
