2022 m. gegužės 19 dieną, ketvirtadienį, 17.30 val. Prano Domšaičio galerijoje atidaroma tarptautinė paroda „Horst Skodlerrak (1920–2001). Didelis mažame“ iš Rytprūsių krašto muziejaus (Liuneburgas, Vokietija) rinkinių.
Dailininkas ir grafikas H. Skodlerrakas gimė 1920 m. Juknaičiuose, Šilutės apskrityje. Gyvenime daug keliavęs ir matęs daug peizažų, savo įspūdžius perteikė teptuku, pieštuku arba raižymo adata labai individualiu meninės raiškos būdu.
Taupiai pavaizduotos peizažo tolumos H. Skodlerrako darbuose primena jo mokslus pas peizažistą Alfredą Partikelį (1888–1945) Karaliaučiaus dailės akademijoje 1937–1939 m.
Po 1945 m. dailininkas atvyko į Holšteino žemę ir pradžioje su šeima gyveno Bad Švartau, po to Brodtene prie Liubeko įlankos, vėliau Travemiundėje. Tai buvo sunkus laikas laisviems menininkams, tačiau jis surado savo stilių, padariusį jį nepakartojamą ir padėjusį jo meninės raiškos pagrindus. H. Skodlerrakas savo peizažus kūrė remdamasis naujo objektyvumo stiliumi, kurį A. Partikelis, kaip dėstytojas, naudojo Karaliaučiuje. Dominuoja spalva, objektai piešiami smailia plunksna (pavyzdžiui, akvarelėje) arba nutapomi smulkiu teptuku. Jo darbai buvo lyginami su Paulo Klee darbais.
Šiuolaikinis menas ir įvairių stilių išbandymas H. Skodlerrakui, kaip ir daugeliui vokiečių menininkų, buvo įmanomas tik pasibaigus karui, nes iki tol nebuvo galima užmegzti kontaktų su užsieniu. Dailininkas ryžosi beveik grynai abstrakcijai, išbandė kubizmą. Kelionė į Ispaniją šeštojo dešimtmečio viduryje suartino H. Skodlerraką su Pablo Picasso, Joano Miro ir Salvadoro Dali menu, tačiau jis vis grįždavo ir tobulindavo savo naujojo objektyvumo kryptį. Dailininko peizažuose vis labiau skleidėsi didžiulė tyla.
Kiekvienas jo darbas visada prasidėdavo nuo smulkaus piešinio, spalva dažniausiai būdavo panaudojama jau antrajame tapybos etape. Toks buvo jo kelias link oforto, atliekant tiesioginį ėsdinimą sausa adata. Nedideliais kiekiais jis kūrė net mažus medžio raižinius. Už graviūras, kurias H. Skodlerrakas sukūrė 1950-ųjų metų viduryje, pradėjo gauti pajamų.
Peizažai su namais, medžiais, žmonėmis, kelio ženklais ir kitais panašiais objektais dažniausiai būna kuklios išvaizdos ir primena gerai sukomponuotus natiurmortus. H. Skodlerrako natiurmorte pavieniai objektai yra didesni ir dažnai derinami su kraštovaizdžiu. Peizažuose ir natiurmortuose krenta į akis iškabos su užrašais, jų sutrumpinimais arba ir visais žodžiais. Klaipėdos krašto peizažuose dažnai vartojami ir lietuviški žodžiai. Kompozicijose galima pamatyti biografinių bruožų, taip pat jo pomėgį žvejoti ir rūkyti žuvį.
1962–1963 m. „Villa Romana“ premija leido jam ilgą laiką praleisti Toskanoje, tačiau net pažintis su klasikiniu antikos menu ir Italija neturėjo įtakos jo kūrybos stiliui. H. Skodlerrakas sugebėjo transformuoti Italijos kraštovaizdį. 1964 m. jis tapo Kylio meno mokyklos docentu. Po sunkios ligos 1991 m. H. Skodlerrakas turėjo visai atsisakyti kūrybos, tačiau tapė, nors ir rečiau, jo peizažai „tuštėjo“. Tai tarsi bandymas sutelkti dėmesį į esminius dalykus.
H. Skodlerrakas mirė 2001 m. Liubeke. Įvertinta, kad jis piešė „objektyviai, bet ne tikroviškai“. Tačiau visų pirma visada piešė „savo“ peizažą.
Dr. Jörnas Barfodas, Rytprūsių krašto muziejus
