TARPTAUTINIS TEATRO FESTIVALIS „TheATRIUM“ (gegužės 17 d. – birželio 22 d.)
OTELAS / OKT | Vilniaus miesto teatras
2022 05 17, 18:30–22:10
Premjera 2021
Pjesės autorius William Shakespeare
Režisierius Oskaras Koršunovas
Scenografai: Oskaras Koršunovas, Julija Skuratova
Kostiumų dailininkė Julija Skuratova
Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas
Kompozitorius Antanas Jasenka
Choreografė Vesta Grabštaitė
Vaizdo menininkas Artis Dzērve
Gitaros improvizacijų autorius ir atlikėjas Džiugas Gvozdzinskas
Režisieriaus asistentas Jokūbas Brazys
Vaidina: Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, Digna Kulionytė, Saulius Ambrozaitis, Sofija Gedgaudaitė, Karolis Norvilas, Miglė Navasaitytė, Gerda Čiuraitė, Džiugas Gvozdzinskas, Aurelijus Pocius, Džiugas Grinys, Domantas Starkauskas
Spektaklio metu naudojami „Strobe“ žibintai.
„Otele“ Jagas veikia „makiaveliškai“, savo tikslams ir argumentams naudodamas visus tradicinius stereotipus. Dezdemonos tėvą jis užkuria rasizmu, o patį Otelą verčia suabejoti savo hierarchine generolo ir vyro garbe. Jis žaidžia tamsiausiais jausmais, kaip šiais laikais žaistų velnio influenceris, tradicinėmis gėrio sąvokomis manipuliuodamas savo naudai, tarsi FB algoritmas, išskaičiuojantis mūsų poreikius ir baimes, o apčiuopęs Achilo kulną spaudžiantis jį taip, kad mes tampame jo tikslo juodosiomis avelėmis: bijome karo, nekenčiame kito, kaimyno, svetimo ir svarbiausia – pavydime. Tai pats niekingiausias ir kartu pats efektingiausias valdymas – valdymas sukeliant baimę ir pavydą. Jis verčia Otelą sugrįžti į hierarchinę kariuomenės sistemą. Otelas jam paklūsta – jis eina prieš savo meilę, prieš tikrąją prigimtį ir pražūsta.
Otelo ir Dezdemonos sąjungą, nepaisančią rasinių ir kitų skirčių, tais laikais galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiuo metu Lietuvoje ypatingai stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir panašiai. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių ir kurios matrica sukasi W. Shakespeare’o tragedijose. Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris. Tai suteikia mums juntamą suvokimą, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona. Kita vertus, jei W. Shakespeare’o laikais buvo normalu, jog vyrai vaidina moteris, tai šiandien turėtų būti normalu, kad moterys vaidina vyrus. Beje, Deleuze’as tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje vyrą laiko moline struktūra, o moterį – molekuline. Kūryba, anot jo, įmanoma tik molekulinėje plotmėje, tik per tapsmą moterimi, o galiausiai – nesuvokiamu. Tai ypač suprantama teatre. Aktorystė – menas persikūnyti. Tad nei lytis, nei amžius, nei kiti ribojimai čia neegzistuoja.
