Parodos idėjos autorė ir kūrėja: Kornelija Krasilnikovaitė
Kompozitorius: Vykintas Jasaitis
Medinės dekoracijos meistras: Evaldas Einikis
Techniniai asistentai: Vytautas Kairys, Paulius Slavinskas
„Aš turiu šaknis“ meninės instaliacijos kūrimo procesas truko metus laiko – autorė važinėjo po Lietuvą ir kvietė žmones įsiamžinti šalia jiems brangių medžių. Dalinai projektą inspiravo Klaipėdoje kilęs protestas prieš Girulių miško kirtimą. Tačiau ilgainiui tai patapo ne tik iniciatyva, skatinančia žmones atsigręžti ir išsaugoti gamtą, tačiau ir savotišku būdu ieškoti ir pažinti savo tikrąsias šaknis – istorines, tautines, dvasines.
Instaliacija veiks iki 2022 m. balandžio 15 d.
Instaliacijos lankymas: antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais 16.00–20.00 val.
Instaliacijos vieta: Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto vitražinė menė (312 aud., S. Nėries g. 5, Klaipėda)
Bilietas – kumščio dydžio lauko akmuo, pageidautina iš pajūrio ar kur kitur, svarbu, kad jis būtų rastas sąmoningai (bilietų bus galima rasti ir vietoje).
Parodos idėjos autorės ir kūrėjos Kornelijos Krasilnikovaitės mintys apie parodos gimimą bei parodos prasmę
Pirmąjį išorinį postūmį davė prieš daugiau nei metus surengtas protestas prieš Girulių miško kirtimą. Pamenu, kaip ten nuvykusi supratau, kad reikia kažką daryti, tačiau dar nelabai žinojau ką. Vėliau sekė kelionė į vieną svarbią Lietuvai šventą vietą, kurioje pabuvus atėjo ir vidinis postūmis bei idėja ką ir kaip daryti. Taigi daugiau nei metus laiko teko keliauti po Lietuvą taip pažįstant jos grožį bei savo tautiečius. Nuo 2020 m. liepos 26d. – iki dabar) – vyko keliavimas po Lietuvą ir portretų kūrimas. Aplankyti miestai: Klaipėda, Palanga, Mažeikiai, Kaunas, Troškūnų kaimas, Pievėnų kaimas, Vilnius. Kelionių po Lietuvą ir pirmojo kūrybinio etapo tikslai būvo tokie:
1. Užfiksuoti unikalų žmogaus ir medžio fotoportretą;
2. Atkreipti dėmesį į masiškai kertamus medžius miestuose, rajonuose, miškuose;
3. Atkurti žmogaus ryšį su gamta;
4. Priminti, kad gamta yra pagrindinis gyvybės šaltinis žmogui;
Meninis kūrinys gali turėti kelis lygmenis. Būti pramoginis, linksminantis. Mes visi turbūt žinome tokių pavyzdžių, tokių kūrinių dauguma. Ir tai nėra blogai, visokių kūrinių reikia. Tačiau, mano supratimu, tikrasis menas ne tik turėtų žmogų linksminti. Kūryba, meninis kūrinys gali virsti gydymo priemone. Ypač dabartiniu laikotarpiu tai reikalinga. Aišku, skaudančių sąnarių jis nepagydys, tačiau širdį nuraminti ir atgaivinti tikrai gali. Neteigiu, kad ši paroda yra tokio lygio kūrinys, tačiau prisipažinsiu, kad tai yra mano siekiamybė. Kad kūryba ir žodis gydytų žmones. Įkvėptų ir suteiktų vilties. Beje, ant suoliuko galite pamatyti mūsų protėvių, Aisčių, simbolį. Jis simbolizuoja Taiką. Tad, atrėmę nugaras į į šį suoliuką, viliuosi, kad jos pasisemsite.
rpt
Turbūt dauguma esame patyrę, kuomet nuėjus pasivaikščioti į mišką ar prie jūros mes atsigauname, pailsime ir tarsi pasikrauname naujų jėgų. Taigi lygiai tas pats vykdavo ir šio kūrinio kūrimo proceso metu, kai su dalyviu keliaudavome į mišką, parką ar į laukymę. Žmogui būnant gamtoje vyksta subtilūs procesai, kurie jį atgaivina. O prisilietus prie medžių, jį apsikabinus, atsirėmus ir leidus sau parymoti bent dešimtį minučių, šio gydymo procesas vyksta aktyviau. Šis giluminis gamtos pajautimas ir ryšio su medžiais ar akmenimis buvimas mumyse užkoduotas kur kas iš seniau nei dabar vis labiau populiarėjanti japonų literatūra miško terapijos temomis. Mūsų protėviams medžiai ir akmenys buvo laidininkai, leidę užmegzti ryšį su kosmosu, su Dievu. Ir čia galiu duoti labai paprastą pavyzdį apie savo močiutę. Kai buvau maža, ji mane vesdavosi į mišką ir sakydavo, kad išsirinkčiau savąjį medį, apsikabinčiau jį ir taip pasisemčiau energijos. Būdama maždaug penkerių išsirinkau jauną ąžuoliuką, kurį ir dabar dar aplankau, kai vykstu pas močiutę į gimtinę. O mano močiutė dažniausiai renkasi beržus. Ir dabar kai einam, ji būna apsikabina kokį beržą ir rymo užsimerkus apie dvidešimt minučių. Ji visada man po savo bendravimo su medžiais minėdavo žodį „kosmosas“. Sako, aš semiuosi jėgų iš kosmoso. Taigi, tai yra likę giliai mūsų atmintyje. Mums, lietuviams medis, akmuo buvo gyvi. Nes jie ir yra gyvi, mes tiesiog užmiršome. Todėl itin svarbu dabar šią atmintį gaivinti, prisiminti savąsias šaknis ir jas gerbti – pradedant tėvais, seneliais, prašant, kad papasakotų apie tradicijas, kuriomis jie gyveno. Taip pat vertinga domėtis iškiliais lietuvių tautos šviesuoliais. Gilinantis į jų kūrinius, galima pažinti mūsų šviesiąją tikrąją prigimtį ir suvokti, kad mes esame ne užkariautojų, o išminčių ir švietėjų tautos palikuonys.
