Pasakoms dedikuoti 2022-ieji 35-erių metų veiklos sukaktį mininčiame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prasideda simfoninio orkestro koncertu „Marių pasakos”. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dieną, sausio 15-ąją, 18.30 val. Žvejų rūmų scenoje atgis muzikos garsais tapomi fantastinio vandenų pasaulio gyventojų paveikslai bei „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijos, kurias klausytojams seks KVMT simfoninis orkestras, diriguojamas jo vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio.
Orkestro meistriškumo įvertinimas
Pirmoje koncerto dalyje skambės Anatolijaus Liadovo simfoninis paveikslas „Užburtas ežeras“, Antoníno Dvořáko simfoninė poema „Vandenis“ bei polonezas iš operos „Undinė“ II veiksmo. Ryškiausiu koncerto akcentu taps antroje koncerto dalyje KVMT simfoninio orkestro pirmą kartą atliekama Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherazada“.
Pasak vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, KVMT simfoninio orkestro koncertas, kasmet rengiamas metų pradžioje, ir yra tarsi šio kolektyvo raidos žymuo: „Pagal kiekvienų metų sausio 15-osios koncertus ir juose atliekamų kūrinių sudėtingumą galime pasitikrinti, kiek orkestras paaugo per praėjusius metus ir ant kokio profesinio meistriškumo laiptelio šiuo metu stovi. O šių metų koncerto programa išties įspūdinga!“
Publikai pristatyti N. Rimskio-Korsakovo simfoninę siuitą „Šecherazada“ buvo ilgai brandinta T. Ambrozaičio svajonė. „Pagaliau šis kūrinys, gerai žinomas simfoninės muzikos gurmanams visame pasaulyje, nugulė ant KVMT simfoninio orkestro muzikantų pultų. Didžiuojamės subrendę šiam kūriniui, imamės „Šecherazados“ atlikimo su derama pagarba ir atsakomybe. Šio kūrinio grožis tik truputį lenkia jo sudėtingumą. Atlikdami šią simfoninę siuitą, muzikantai tiesiog maudosi nuostabaus grožio skambesių jūroje“, – šmaikštauja maestro.
Siuitą sudaro keturios kontrastingos dalys, kurių kiekvienai kompozitorius buvo sumanęs programinius pavadinimus (nors vėlesniuose partitūros leidimuose jų atsisakė): I. „Jūra ir Sindbado laivas“, II. „Fantastinis caraičio Kalendero pasakojimas“, III. „Caraitis ir caraitė“ ir IV. „Bagdado šventė. Jūra. Laivas sudūžta į uolą su variniu raiteliu. Pabaiga“. Jas sieja palaipsniui kintantys rūstūs sultono Šachriaro ir poetiškas sultonienės Šecherazados (atlieka smuikas solo) motyvai. „Be pirmojo smuiko atliekamos temos, arba Šecherazados, kūrinyje girdėsime ir pirmosios valtornos, fleitos, obojaus, klarneto, fagoto, trimito, trombono, violončelės solo. Tai puiki proga išbandyti save atliekant solines partijas orkestro muzikantams, pasitikrinti ir pasidžiaugti pasiektu meistriškumu“, – sako vyriausiasis dirigentas.
Anot T. Ambrozaičio, N. Rimskis-Korsakovas – patyręs instrumentuotės meistras, visos jo sukurtos simfoninės partitūros skamba ypatingai. „Norint atlikti N. Rimskio-Korsakovo siuitą, prireiks ne tik mano, bet ir viso orkestro muzikantų maksimalios dėmesio koncentracijos. Yra puikių ansamblinių kūrinio epizodų, tačiau juos reikia ne tik išgirsti, bet ir sugroti vienu kvėpavimu su lydinčiais instrumentais. Dirigentui prisiliesti prie šios partitūros – didelis džiaugsmas ir atsakomybė“, – tikina vyriausiasis dirigentas.
T. Ambrozaitis pasakoja, kad KVMT simfoninio orkestro evoliucija vyksta nuolatos ir įvairiomis kryptimis. „Kartais žingsnis būna didesnis, kartais mažesnis. Kartais tas tobulėjimas sutelktas į garso spalvą, kartais į atlikimo techniką, kitus smulkius niuansus, mažiau pastebimus koncertuose. Svarbiausia, kad jis žengia pirmyn ir tai didžiausias džiaugsmas mano sielai! Tai pasiekiama per didelį sunkų darbą. Kaip šeimoje (juokiasi). Apibendrindamas galiu konstatuoti, kad orkestre groja nuostabūs profesionalai, kurių kiekvieno indėlis labai svarbus. Jie visi jaučia atsakomybę už siekiamą rezultatą: kiekviena sugrota nata ir svarbi, ir reikalinga, be jos kūrinys neskambėtų“, – sako bemaž septyniasdešimt orkestrantų jungiančio kolektyvo vadovas.
Stebuklinga lazdelė – batuta
T. Ambrozaitis save laiko laimingu žmogumi vien dėl to, kad jam teko laimė darbuotis Klaipėdoje. „Svarbiausia, kad aš dirbu KVMT orkestre, kuris visoje šalyje išsiskiria puikiais kolegiškais santykiais: nuo dirigento pulto ir atgal srovena vien teigiama energija. Nėra susireikšminimo: visi vieni kitus supranta, gerbia ir vertina. Orkestro atmosfera, neskaitant menkų kasdienybės kibirkštėlių, šilta. Anksčiau labai jaudinausi, o vėliau supratau, kad esama mažų dalykų, kurių nepakeisi: juk negaliu nubėgti ir už kažką sugroti. Rankoje laikau tik mažą lazdelę – batutą. Orkestro žmonės kuria stebuklus. Juokauju, kad jei su šiuo orkestru repetuosime dar 30 metų, net mano batuta taps stebuklinga. Kartais be reikalo kuklinuosi, bet iš tiesų manau, kad būtent orkestras yra muzikinio teatro pasididžiavimas ir pamatas, ant kurio statomas visas jo repertuaras – operos, operetės, koncertai, šokio spektakliai ir t. t. Labai laukiame naujo KVMT pastato ir tikiu, kad pirmasis į naujus rūmus įžengs orkestras, nes tai jo namai.
KVMT simfoninio orkestro nariai savo veiklai atiduoda visą savo širdį ir tai juntama. Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje tarp skirtingų kartų muzikantų tvyro santarvė: turime gražaus profesionalaus jaunimo ir sykiu gerbiame ir didžiuojamės čia po 35 ir daugiau metų dirbančiais profesionalais, kurie noriai dalijasi savo patirtimi. Taip ir turi būti. Lygiai taip ir aš didžiuojuosi savo globėju – muzikinio teatro garbės dirigentu Stasiu Domarku, kuris man tarsi guru, nešykštintis patarimų bet kuriuo paros metu ir bet kuriais klausimais. Jeigu tokie santykiai vyrautų ir visoje šiandienos visuomenėje, visiems būtų tik lengviau. Juk orkestras – tarsi maža valstybė su savo hierarchija ir įstatymais. Tik orkestre mes sutariame žymiai geriau nei valstybėje“, – pastebi vyriausiasis dirigentas.
KVMT simfoninis orkestras šiuo metu yra bene tarptautiškiausias orkestras šalyje: kitataučiai sudaro kone trečdalį jo narių „Repeticijų metu kartais pats nebesuprantu, kokia kalba kalbu. Tarsi išradome naują, tik KVMT orkestro muzikantams suprantamą kalbą. Pradedu kalbėti rusiškai, įterpiu frazę angliškai ir baigiu lietuviškais ar net žemaitiškais žodžiais. Bet svarbiausia, iš muzikantų akių matau, kad jie mane supranta“, – juokauja T. Ambrozaitis.
