Iš pažiūros idiliškas identiškų trynukių pasaulis subyra į šipulius kai viena iš jų yra nužudoma. Kas žudikas ar žudikė – neaišku. Žmogžudystės paslaptį imasi narplioti detektyvė, bet kuo įdėmiau ji stebi seserų aplinką, tuo joje daugiau paslapčių ir įtartinų detalių. Šeiko šokio teatre choreografės Ingos Kuznecovos kurtas spektaklis išaugo iš jos senos aistros detektyvo žanrui. Literatūroje ar televizijoje niekada auditorijos nestokojantys detektyviniai kūriniai scenoje yra kur kas retesni svečiai, ypač jei ta scena – šiuolaikinio šokio.
I. Kuznecova pasakojo apie apie gruodžio 11 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje ir gruodžio 14 d. „Kultūros fabrike“ Klaipėdoje pirmą kartą publikai rodomą „Kill, Baby, Kill“ – spektaklio ištakas, klaipėdietiškus ir Davido Lyncho aura smelkiamus įkvėpimus bei detektyvo magiją visus žiūrinčiuosius įtraukiančią tapti tyrėjais ir tiesos ieškotojais.
Detektyvo žanras scenoje nėra dažnas reiškinys – dėl ko jį rinkotės?
Tai labai paprasta – esu didelė detektyvų fanė, nuo mažens žiūriu detektyvinius serialus, nuo „Mis Marpl“ iki „Puaro“ ar „Tvin Pykso“. Man tai yra geriausias laisvalaikio leidimo būdas – įsijungi detektyvą ir paleidi smegenis į paieškas.
Kuo jums detektyvo žanras toks patrauklus?
Mane labiausiai traukia psichologiniai dalykai, įdomu detektyvuose veikiantys keisti žmonės ir persipynę jų santykiai. Pats žanras savyje talpina viską – kraują, seksą, santykių dramas, jame skleidžiasi universalios, visada įdomios temos. Detektyvus apibūdinčiau kaip geras muilo operas su tamsiu prieskoniu.
Mano mėgstamiausias detektyvas D. Lyncho „Tvin Pyksas“, jame veikia labai įdomūs personažai įdomios situacijos, kuriose jie atsiduria, įdomus šio ir anapusinio pasaulių sluoksniavimas, įdomiai paslėptos detalės.
Su kuo pati tapatinatės kai žiūrite ar skaitote detektyvą?
Priklauso nuo detektyvo, bet dažniausiai tampu pačiu detektyvu ar detektyve. Net kažkada galvojau, kad man patiktų ir tiktų toks darbas.
Paprastai nusikaltimas dar net nebūna įvykęs, dar nėra lavono, o aš jau stebiu ir ieškau įtariamųjų.
Jau kuriant spektaklį kažkas paklausė ar jis sulauks žiūrovų, ar yra tiek detektyvo mėgėjų. Tik tada pagalvojau, kad gal ne visi žiūri detektyvus, man jie taip patinka, kad atrodo, mėgsta visi. O gal iš tiesų šį žanrą mėgsta labai mažai žmonių. Greitai sužinosiu, labai įdomu.
Šiaip man atrodo, kad kūrėjui svarbiausia nebėgti nuo savęs, nemeluoti ir nedaryti to, kuo netiki. O aš detektyvu tikiu, plaukioju jame. Kaip šokio detekyvą priims žiūrovas – pamatysime. Tai tam tikras eksperimantas – nenoriu prisišnekėti, bet nors šiuolaikinis šokis labai įvairus, esame įpratę, kad jis gana abstraktus, net ne visada turintis aiškią siužetinę liniją. Detektyvo tuo tarpu be siužetinės linijos nepadarysi, nori ar nenori turi būti veiksmo logika. Tad šia prasme šis spektaklis man pačiai labai kitokia patirtis – buvo labai svarbūs charakteriai, siužetas.
Konceptualumas siejamas su kokybe?
Populiarus žanras scenoje iškart kelia klausimą ar tai profesionalus kūrinys, ar tik bandoma pritraukti žiūrovą visų mėgstamu turiniu.
Kaip manote, kodėl detektyvas retai pasirenkamas scenai?
Sunku pasakyti, gal tiesiog jis nėra įdomus kitiems kūrėjams. Man pačiai iš tiesų tai buvo kebliausias iš visų kurtų spektaklių. Buvo žiauriai sudėtinga dirbti, nes pasakojant atsiranda šaržo ir tada galvoji, kas skanu ir tinkama, kada to šaržo per daug. Be to, buvo labai svarbu ir vaidyba. Šiuolaikinio šokio šokėjai turi gana aiškų būvį scenoje – nėra taip, kad jie ateina ir vaidina, jie ateina ir šoka, kūnu pasakoja istoriją. Šiame spektaklyje netrūksta vaidybinių elementų ir jais manipuliuodama pradedi bijoti – tai gali atrodyti gerai, arba blogai, kaip koks šimtadienio vakarėlis. Tai asmeniškai labiausiai veikę šio žanro sąlygoti sunkumai.
„Kill, Baby, Kill“ aprašyme minima, kad spektaklis kalba apie blogio prigimtį, kas viduje kvietė imtis šios temos?
Net nežinau, nebuvo taip, kad specialiai kvestionavau šią temą. Atsispyriau nuo paties žanro, o jis mane ten ir nuvedė – viskas nutiko organiškai. Nebuvo taip, kad pradėjau nuo tos minties, pradėjau nuo detektyvo, už to užsikabindama ėmiau dirbti su šokėjais, ieškojome skirtingų tipažų, kaip jie sąveikaus, kaip juos perteikti. O blogis kažkokia forma slypi kiekviename iš mūsų. Detektyve be jo, aišku, neapsieisi – kažkas miršta ir visi turi ką slėpti. Kiekvienas turi kažkokių paslapčių.
Papasakokite apie kūrybinį procesą, kaip sekėsi dėlioti spektaklio siužetą?
Kaip jau sakiau, iš karto žinojau, koks bus žanras, bet nežinojau, kiek bus personažų, kokie jie tiksliai bus. Šokėjams formulavau užduotis, per jas mąstėme apie įvairias vidines būsenas, pavyzdžiui, prašiau įsivaizduoti, kad į kūną įsismelkia blogis ir prašiau parodyti, kaip tai reiškiasi. Pastatydavau kamerą ir šokėjai kokią valandą prieš ją dirbdavo. Tokiu būdu gimė daug įdomių dalykų, iš tų video pasiėmėme judesinę medžiagą. Taigi pradiniame etape ne kūrėme charakterius, bet žiūrėjome, ką gali pasiūlyti šokėjų kūnai. Man visada labai įdomu stebėti, kaip šokėjai atranda kažką naujo, autentiško, įdomaus. Prisifilmavome apie 30 valandų veiksmo, tada prie komandos prisijungė dramaturgė Kristina Steiblytė, ji taip pat didžiulė detektyvų gerbėja.
Dar paminėsiu vieną momentą apie charakterių kūrimą: sumaniusi šį spektaklį labai norėjau panaudoti vieną motyvą. Man patinka stebėti žmones gatvėje, manau, kad visi gyvename kažkokį detektyvą. Ten, kur gyvenu, nuolat matau labai charakteringas seseris dvynes, praeina viena ir iškart aišku, kad už kokių 50-70 m. eina kita. Dvynės siaubo klasikoje naudojamos labai dažnai, norėjau, kad ir mano spektaklyje atsirastų dvynės, bet eigoje nutiko, kad gavosi trynukės.
Kokio judesių instrumentarijaus ieškojoje spektakliui?
Negalvojau kaip turi atrodyti patys judesiai, bet mąsčiau apie emocinius, kūną išjudinančius dalykus ir tik po to žiūrėjau, kaip tie judesiai atrodo. Jau minėjau, kad prašiau šokėjų atvaizduoti blogį, man tikrai nebuvo aišku, kokia forma jis reikšis. Pradžioje daug galvojau apie emocijas ir žiūrėjau, kaip šokėjai siūlo jas išreikšti. O jie siūlė labai daug. Pavyzdžiui, kiekvienas šokėjas yra galimas žudikas – klausimas, kaip tai pavaizduoti ne tik konkrečiu veiksmu, bet ir visu kūnu.
Faktas, kad spektaklyje yra daug įtampos, slėpimo momentų, bet tuo pačiu veikėjai gali atsiskleisti ir kaip trapūs, gležni. Taigi judesio leksika spektaklyje labai įvairi, nuo labai minkštų iki staccato, grubių judesių.
Viena skaityti detektyvą ir grožėtis jo įtampų balansu, kas kita – jį kurti pačiai. Kaip sekėsi dėlioti siužeto įtampas?
Daug galvojau, kaip neužsižaisti, kaip tinkamai sudėti visas įtampėles, kaip tinkamu laiku ir vietoje įmesti smulkių detalių ir užuominų. Kaip kurti kasdienio gyvenimo vaizdą, bet taip, kad jis keltų įtarimą.
Spektaklyje šoka šeši šokėjai, rekvizito nėra pernelyg daug, bet reikėjo labai atidžiai sužiūrėti visus šokėjus – kas ir ką veikia kiekvienu momentu. Norėjosi daugiaplaniškumo, kad scenoje vienu metu vyktų keli dalykai, tad buvo užduotis kaip visus deramai išryškinti ir prie viso to dar sudėti įtampos momentus.
Tai buvo sunku ir man, ir šokėjams. Choreografinė medžiaga kaip ir buvo aiški, bet užtrukome dėliodami kiekvieną sceną.
Sakau, kad buvo sunku, bet taip pat buvo labai įdomu. Labai smagu, kad labai įstraukė visas kolektyvas, šokėjai turėjo labai daug pasiūlymų, dėl to spektaklio net nedrįstu vadinti vien savo kūdikiu.
Kokie pastebėjimai apie kolegas, kaip jie atsiskleidė neįprasto žanro spektaklio kūrime?
Turiu pasakyti, kad spektaklį kurti pradėjome dar praėjusiais metais, bet tuomet dėl pandeminės situacijos jo premjera neįvyko. Per tą laiką pasikeitė du šokėjai. Kai prisimenu pernykštį procesą, atrodo, kad jame buvo įdomių momentų, net pasipriešinimo iš kai kurių žmonių. Kalbėjau su šokėjais apie charakterių kūrimą, bet nuo pat pradžių nežinojau galutinio atsakymo, koks turi būti finalinis vaizdas. Tad buvo netikrumo jausmas, neaiškumas, juk reikia ne tik judesių, bet ir personažo charakterio. O man pačiai buvo įdomu pakontrastuoti, pasiūlyti iššūkį. Pavyzdžiui, mūsų šokėja Dovilė Binkauskaitė yra nuostabi, specifinė šokėja, jos vizitinė kortelė labai aiškūs judesiai – ji pati lengva ir gležna, įspūdingo veido, įspūdingai per šokį nešanti savo žinią. Per improvizacijas ji pasirodė kaip žiauri, griežta ir valdinga moteris, tad pasiūliau savo personažo charakterį kurti per tai. Ji šiek tiek dvejojo, bet puikiai pavyko.
Darbe buvo įvairių iššūkių, bet manau, kad labai gerai su jais susitvarkėme ir visi charakteriai yra labai skirtingi, bet vienodai stiprūs, išieškoti.
Kaip apibūdintumėte patį „Kill, Baby, Kill“ detektyvės personažą?
Pernai labiausiai strigome kurdami būtent jį, jis lyg ir svarbiausias, bet jo įtraukimas man buvo vargo vakarienė. Kaip padaryti, kad nebūtų karikatūrinis seklys morka su lupa rankoje? Atrodo, bandžiau viską ir viskas netiko. O šiais metais viskas pavyko organiškai. Kaip apibūdinti detektyvą? Mane labai inspiravo D. Lyncho Kuperis iš „Tvin Pykso“ – jo bendravimas su anapusiniu pasauliu, gal dėl to mano detektyvė turi panašių bruožų.
Pasidalinkite, kaip kūrybinį procesą paveikė priverstinė karantino pauzė?
Pernai spėjome susidėti grubų spektaklio rėmą, jis šiemet keitėsi, išryškėjo daugiau dalykų, keitėsi charakteriai. Pernai pasitraukdama nuo spektaklio jutau keistą atmetimo reakciją, buvau pervargusi, nepatiko tai, ką padariau. Atrodė, kad viskas blogai ir nesąmonė, su siaubu galvojau, kaip reikės prie spektaklio grįžti. Jo nemačiau metus, o kai susikaupus prisėdau pažiūrėti, buvo visai kitas jausmas – nesupratau, kodėl man tada viskas atrodė blogai, kai pavyko padaryti tiek daug gerų dalykų. Šiais metais dirbdami panaudojome daug medžiagos iš pernai.
Pats procesas šiais metais buvo daug sklandesnis, labai įsijautėme į detektyvo žanrą. Be to, kaip minėjau, keitėsi pora šokėjų. Vienos iš trynukių vaidmenį dabar atlieka šokėjas vyras – tiesiog taip gavosi. Jis labai įsijautęs, turėjo daugybę pasiūlymų ir idėjų. Įsitraukė ir kiti, o man, matant tokį komandos įsijautimą labai gera. Labai tikiuosi, kad ir žiūrovams bus gera.
Kokie jūsų norai žiūrovams, kaip norite, kad jūsų detektyvas juos paveiktų?
Nežinau, ar tai pavyks, bet noriu, kad žiūrovas pajustų visą jausmų paletę, kad jam būtų juokinga, kad graudintųsi, galvotų, kas čia per nesąmonė, įsitemptų. Noriu, kad spektaklio laikas jam būtų pliūpsnis pačių įvairiausių jausmų. Detektyvo žanro vizitinė kortelė – emociniai šuoliai – santykių drama, siaubas, absurdas.
„Kill, Baby, Kill“ premjera gruodžio 11 d. „Menų spaustuvėje“, Vilniuje ir gruodžio 14 d. „Kultūros fabrike“, Klaipėdoje. Bilietus platina Tiketa.
Apie spektaklį:
Gražiuose namuose gražų gyvenimą gyvena gražios seserys trynės. Vyriausioji Arvyda domisi visomis konspiracijos teorijomis, Regina yra aistringa golfo žaidėja, o jauniausioji sesuo Elžbieta atsidavusi astrologijai. Ji, ištyrinėjusi savo ir seserų horoskopus žino, kas jų laukia ateityje, žino kuri mirs, žino, kad ateis detektyvė, kuri atskleis po mandagių šypsenų fasadu slypinčias paslaptis.
Įkvėptas daugybės detektyvo žanro kūrinių nuo Agathos Christie apsakymų apie Miss Marpl ir Hercules Poirot iki Davido Lyncho „Tvin Pykso“, spektaklis įtraukia ne tik mistika dvelkiančiu siužetu, bet ir jautriu šiuolaikinio šokio atlikimu. Laviruodamas ant parodijos ribos, šis darbas kalba apie blogio prigimtį, keistus žmones ir jų kuriamą beprotišką pasaulį.
Choreografė: Inga Kuznecova kartu su šokėjais
Dramaturgė: Kristina Steiblytė
Kompozitorius: Andrius Stakelė
Scenografė, kostiumų dizainerė: Giedrė Brazytė
