Šiuolaikinio lėlių teatro galimybes riboja, regis, tik vaizduotė. Lėlės ir objektai, valdomi aktorių ar mechanizmų, gali beveik viską. Bet su aktoriais net ir sumaniausių lėlių ar į šiuolaikinį teatrą koją keliančių robotų nesupainiosi. Ne tik dėl dažnai abstrahuoto judėjimo bei formos, bet ir todėl kad lėlės nedaro elementarių žmogiškų dalykų. Pavyzdžiui, nekvėpuoja. Lėlės gali atsidusti, giliai įkvėpti, atsikvėpti pavargusios – šie efektai bus sukurti garsu ir lėlės judesiu – bet tolygus, gyvybę išduodantis lėlės krūtinės kilnojimasis nebus kuriamas. Juo labiau nebus kuriamas mechaninėmis priemonėmis, įtaisant dumples ar kokį kitą mechanizmą.
Toks mechanizmas, regis, būtų perteklinis ir apsunkintų lėlės valdymą. Bet profesionaliam lietuvių lėlių teatrui pradžią davusiam dailininkui Stasiui Ušinskui tokie apsunkinimai buvo nė motais. Tiesa, jo sukurtos lėlės taip pat nekvėpavo, bet mechanizuotos buvo net kai kurių iš jų nosys, tad patikėti dailininko sukurto objekto priartėjimu prie realios gyvos būtybės tinkamose rankose įmanoma. Štai 2019 m. į UNESCO dokumentinio paveldo programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą su lėlių marionečių brėžiniais įrašyto lėlių filmo „Storulio sapnas“ (1938 m.) pradžioje pamatę didmiesčio panoramą žiūrovai perkeliami pas miegantį storulį. Jo krūtinė nesikilnoja, tačiau kad veikėjas giliai įmigęs suprantame ne tik iš garso takelyje įrašyto knarkimo, bet ir iš tolygiai judančio jo žandikaulio bei vis suspurdančios nosies. O pagrindiniam filmo veikėjui patyrus savo svajonių moters atstūmimą ir širdies ramybės išėjus ieškoti bare, ten sutiktas liaudies dainą traukiantis duetas taip pat akivaizdžiai kvėpuoja: tęsiant natas, ir tuo metu sulaikius kvapą, jų kaklai ilgėja. Šiam efektui sukurti išnaudojama S. Ušinsko patentuota marionečių konstrukcija – į spiralę susukta viela marionečių sąnariuose, torse ir kakle.
S.Ušinsko marionetės kurtos su skulptoriumi Petru Svidru įdomios jau vien savo išvaizda. Sukurtos neslepiant kai kurių inžinerinių sprendimų, išraiškingomis akimis bei burnomis lėlės gali pasirodyti negražios, bet jos, nutoldamos nuo realių žmonių imitavimo, tampa kur kas įtikinamesnės scenoje nei bet kuri kita subtiliau žmogų ir jo judesius atitinkanti lėlė. Lėlių teatre taip nutinka dažnai. Taip yra todėl, kad animuojamas objektas, kuo jis panašesnis į žmogų, tuo darosi nejaukenis dėl paprastų, sunkiai pastebimų, bet gyvam žmogui būtinų, veiksmų ir judesių – kitą matančio žvilgsnio, subtilios mimikos ar kvėpavimo – nebuvimo.
Tačiau kokia bebūtų įtikinama pati lėlė ar kokios subtilios bebūtų jos išraiškos galimybės, scenoje ji atgims tik prisilietus aktoriui. Be aktoriaus ir S. Ušinsko lėlės tebūtų likusios muziejiniais eksponatais. Dalis jų, dar prieš suvaidindamos kine, savo karjerą pradėjo 1936 m. įkurtame Marionečių teatre, kur pirmą kartą ir susidūrė su jas valdančių žmonių rankomis. Teatras prasidėjo nuo lėlių. O jas jau sukūręs dailininkas ėmėsi ieškoti, kas scenoje įkvėptų jo kūriniams gyvybę. Prie S. Ušinsko prisijungę jauni aktoriai neturėjo jokios patirties lėlių teatre. Tad, kaip XX a. pabaigoje prisiminė vieninteliame Marionečių teatro spektaklyje „Silvestras dūdelė“ vaidinusi Olga Mažeikytė, S. Ušinsko namuose vykusios repeticijos nebuvo lengvos: jauni aktoriai turėjo sunkiai dirbti, kol ilgainiui perprato, ką su tomis lėlėmis daryti, kaip jas atgaivinti, suteikti judesiams tikroviškumo ir prakalbinti („Lėlė ir kaukė“, 1999 m., 113 p.).
Tačiau atgaivinti galima ir kur kas paprasčiau valdomas lėles. Pavyzdžiui, Lietuvoje Kaune ir Klaipėdoje vykstančiuose lėlių teatro festivaliuose jau ne kartą matytas dviem vieno aktoriaus rankomis valdomas Neville Tranter ar Duda Paiva lėles. Jas aktoriai atgaivina ne tik rankų judesiais, bet ir meistriškai skolindami joms savo balsą. Ir dar patys suvaidindami įtikinamus dialogus su savo atgaivintais kūriniais. Naudodamiesi puikiai išlavinta smulkiąja motorika, lėlių teatro aktoriai gyvybės įkvėpti gali ne tik žmogų primenančiai lėlei, bet ir paprasčiausiai virvei, vielai ar nebenaudojamiems, nebereikalingiems žaislams. Ir ne tik įkvėpti gyvybės, bet ir vien judesiu sukurti atpažįstamas emocijas bei charakterius. Čia ir slypi didžioji dalis lėlių teatro stebuklo – aktorių meistrystė įkvepia gyvybę tam, kas iš tikrųjų yra daugiau ar mažiau gyvą padarą primenantis medžiagų rinkinys, daiktas.
Tačiau šis gyvybės įkvėpimas lėlių teatre būtų beprasmis, jei ne teatre susirinkusi ir stebuklingu lėlių ar objektų atgijimu patikėti pasiruošusi publika. Ir iš tiesų, XX a. pradžioje teatro kūrėjams pradėjus ieškoti, kas yra teatras kaip savarankiškas, nuo literatūros nepriklausomas menas, ir kas yra būtina, kad vykstantis veiksmas galėtų būti laikomas spektakliu, visuomet buvo prabrėžiama atlikėją stebinčio žiūrovo būtinybė. Lėlių teatre stebėtojas, padedamas aktorių, turi dar ir patikėti lėle. Taigi ne tik stebėti, bet ir susilaikęs nuo skepsio įtikėti negyvo objekto gyvybe. Ir taip kartu su lėlę valdančiu aktoriumi iki spektaklio pabaigos, apjungiant pastangas scenoje ir iš žiūrovų salėje sukurti naują, nors ir trumpalaikę, gyvybę.
Tokie magiški gyvybės įkvėpimai įvyksta ne kiekviename lėlių teatro spektaklyje. Bet kai jau įvyksta, paveikia ne tik XX a. įprasta lėlių teatre tapusią vaikų auditoriją, bet ir suaugusiuosius, kurie Lietuvoje vis dažniau kviečiami į lėlių teatrus ne tik atlydėti vaikus, bet ir grįžti į teatrą be jų. Ir ne tik į subtilius Gintarės Radvilavičiūtės spektaklius Vilniaus teatre „Lėlė“ bei Klaipėdos lėlių teatre, bet ir į kas dvejus metus vykstantį tarptautinį lėlių teatro festivalį „Materia Magica“, kuris vyks ir šių metų rugpjūtį. Kruopščiai atrinkta festivalio programa skiriama ne tik suaugusiesiems, bet naujomis lėlių teatro formomis ir jautriomis istorijomis bet kuris spektaklis gali sudominti ir juos. O kiekviename festivalyje parodomi keli spektakliai skirti būtent suaugusiesiems magiški ne tik negyvo atgijimu, bendru kvėpavimu su kūrėjais, bet ir naujausiomis Europos teatro tendencijomis bei netikėčiausiais eksperimentais su lėlėmis, lėlių ir aktorių kūnais ir net, kaip žadama šiųmečiame festivalyje, robotika. O susižavėjus lėlių teatru tarptautiniame festivalyje galima imtis klajonių ir platesniame lėlių teatro pasaulyje, kur subtili ir jautri marionetė, įžūli pirštininė lėlė ar miniatiūrinėje scenoje besisukanti skulptūrėlė – bet kas atsidūręs scenoje vieno žmogaus ranka ir kito žvilgsiu gali būti atgaivinta ir pradėti kvėpuoti, net jei ramiai besikilnojančios krūtinės nepamatome.
