2021 m. sausio 15 d., penktadienį, 17.00 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kviečia stebėti tiesioginę konkurso „Klaipėdos knyga 2020“ renginio transliaciją – pristatysime Mindaugo Jono Urbono romaną „Žudant Dzeusą“. Renginyje dalyvaus leidinio autorius ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kliukaitė- Kepenienė.
Tiesioginė transliacija vyks bibliotekos Youtube kanale, nuorodą bus skelbiama svetainėje www.biblioteka.lt
J. Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų. 2016 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamo „Pirmosios knygos“ konkurso laureatu. Rašytojas už debiutinį prozos kūrinį – novelių knygą „Dvasių urna“ pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją (2017 m.), knyga įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Po metų, 2017 m., autorius išleido romaną apie tikrojo ir išgalvotojo Vilniaus legendas – „Šimtmečių melancholija“.
„Žudant Dzeusą“ – tai skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. Viena svarbiausių romano istorijų yra sutrūkinėjęs, traumomis ir prieštaromis grįstas Martino ir tėvo ryšys. Tėvas – ambicingas ir praeityje moterų geidžiamas tapytojas, kuris romane vadinamas Dzeusu. Per pasakojimo praeities properšas išryškėja nuolatinis vaiko noras gauti iš tėvo pritarimo, būti šalia jo, pelnyti tėviškos meilės, tačiau Dzeuso charakteris bohemiškas ir jis vienu metu atsainiai myli sūnų ir nuo jo nusigręžia.
Mažasis Martinas ima siekti tėvo prielankumo, naikindamas pats save. Ir priešingai – mamos dėmesio ir meilės perteklius kelia jam labiau gailestį ir dar didesnį tėviškos meilės ilgesį. Tyrinėdamas tėvo paliktus paveikslus, Martinas skaudžiai rekonstruoja traumuojantį ryšį su tėvu ir tai perteikia per savo kuriamą alternatyvią istoriją apie milžinus. Pasak autoriaus, šis romanas skiriamas visiems berniukams, kurie siekė tėviškojo prielankumo, bet taip ir nepasiekė.
„Yra knygų, kurios pakelia dvasią, nes jose randi herojų, į kurį norėtum lygiuotis, yra knygų, kurios užburia meniniu vaizdu ar kaip kitaip pakutena jausmus, bet yra knygų, kurios sukrečia. Būtent toks, sukrečiantis iki pat sielos gelmių, yra M. J. Urbono romanas „Žudant Dzeusą,“ – rašo N. Kliukaitė-Kepenienė. – Pirminė skaitytojo vidaus sąšauka su tekstu – grynas siaubas, ir tasai pirminis atstūmimo impulsas yra be galo stiprus. Norisi išbraukti ir tuojau pat užmiršti tuos žmogaus žeminimo vaizdus. Ir visgi M. J. Urbonas yra puikus pasakotojas, todėl tekstas įtraukia, ir galų gale suvoki, kad visi tie juodos nevilties prisisunkę puslapiai yra mūsų visų išgyvenama tiesa”.
