Pasakojama, kad į Sibirą vežami lietuviai kartais su savimi pasiimdavo saują savo laukų žemės. Lyg taip galėtų kartu su savimi vežtis namus. Sodybas, platų dangų virš jų – visa tai, kas sieja su viena vieta ir ją daro namais. Šeiko šokio teatro spektaklis „Aš esu Kovo 11“ vyksta prieblandoje, šokėjams judant juodžemiu išpiltomis grindimis. Tirštas žemės kvapas gaubia spektaklio istoriją, paremtą choreografo Dariaus Berulio pokalbiais su du pasaulinius karus išgyvenusiu seneliu. Joje – skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių šeimos narių tragedija.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30 – mečio proga šis šokio pasakojimas apie laisvės kainą ir diskusijos su žiūrovais aplankys net 12 šalies miestų ir miestelių. Kovo 10 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“ vyks du spektakliai 12, 19 val. ir diskusijos su žiūrovais.
Panaudojo senelio pasakojimą
Spektaklio sumanytojas ir choreografas Darius Berulis pasakojo, kad prieš kelis metus jis tiesiog ėmė vis dažniau galvoti apie Lietuvos nepriklausomybės kainą – partizaninį karą, represijas, „svarsčiau, ką karas reiškė eiliniams žmonėms, kokia jo prasmė. Kas nutinka žmogui, kad jis pakelia ranką prieš kitus, kartais net kraujo gimines – ar bet koks tikslas yra to vertas“.
Iš Dzūkijos kilęs choreografo senelis buvo pergyvenęs abu pasaulinius karus, tad D. Berulis jį pakvietė pasidalinti patirtimis, prisiminimais. „Kai visko gyvenime matęs 94 metų žmogus apie kai kuriuos dalykus pasakoja su ašaromis akyse, tiesiog negali likti abejingas. Atrodė, kad mums kalbant jaučiau tą energiją, kuri tvyrojo tų įvykių metu“, – žodžius sunkiai rinko choreografas. Iš pokalbių su seneliu jam labai įstrigo tai, kad net praėjus dešimtmečiams po okupacijos, jo pašnekovas baiminosi kalbėti apie konkrečias vietas, įvardinti konkrečius žmones. D. Berulis svarstė, kad stiprūs, trauminiai to laikmečio išgyvenimai niekur nedingo net ir gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje, „senelis vis kartojo, kad net pasibaigus karams, praėjus partizaninio pasipriešinimo metams, nereikia apie tai kalbėti, kad tai kas vyko, buvo labai baisu. Žmonės buvo įbauginti to kas jiems nutiko ir tas baimės šleifas tęsiasi net ir į mūsų laikus. Gal tai persiduoda oru, kuriuo kvėpuojame. Liūdna, bet Lietuvos nepriklausomybė seneliui vidinio saugumo jausmo neatnešė. Negali jaustis laisvas jei esi įbaugintas“, – samprotavo D. Berulis. Jo senelis pats išvengė tremties, bet į Sibirą buvo išvežta visa jo šeima. Ir nors šeimoje būta partizanų, senelis neišsidavė ar pats priklausė miško broliams. Anot choreografo, senelis savo iniciatyva apie praeitį vengė kalbėti, matytus ir patirtus dalykus laikė savyje, „jau po visų pokalbių su seneliu pradėjau mąstyti apie tai, kas nutinka žmogui, kuris tiek daug pergyvena, kaip tai jį pakeičia, kaip jam reikia išgyventi, išlikti. Svarsčiau apie tai, kad kovotojai yra ne tik tie, kurie žudė savo priešininkus, bet ir tie, kurie visoje toje baisioje aplinkoje mėgino arti žemę, ją apsėti, auginti ir mokyti vaikus“, – apibendrino D. Berulis.
Karo supriešinta šeima
Spektaklio dramaturgijos pamatu tapo vienos šeimos tragedija – dviejų brolių ir jų sesers likimai karo sudraskytoje Lietuvoje. Vienas brolis yra partizanas, kitas – tarnauja okupacinei valdžiai, šeimos santykius mėginanti išlaikyti sesuo atsiduria dviejų priešiškų jėgų sandūroje. Kuriant dramaturgiją taip pat naudotos partizanų dainos, eilėraščiai, išlikę laiškai, dienoraščių nuorašai, partizanų pasakojimai.
D. Berulis pasakojo, kad senelio pasakota istorija apie susipriešinusią šeimą labai sukrėtė, „vienas brolis slepiasi palėpėje, o kitas jo ieško namuose. Arba vienas brolis per plyšį sienoje nusitaikęs šauti į kitą, o sesuo, tai nujausdama, brolį į kurį taikomasi lydi saugiu atstumu nuo namų. Už ką reikia kovoti, kad pasiryžtum nužudyti savo brolį?!“.
Šeiko šokio teatro vadovė Agnija Šeiko pripažino, kad ir ją labiausiai sujaudino ideologinio susipriešinimo šeimoje tema, „kaip reikia būti, kaip gyventi, kaip likti mylinčiu kai nesutinki su savo šeimos nario ideologija. Mano šeimoje iš to sudėtingo laikotarpio taip pat buvo panaši istorija – močiutės pirmasis vyras buvo šaulys, kai po jo mirties vėl tekėjo – antras vyras buvo stribas“. Net jei sunku įsivaizduoti tos pačios šeimos narius atsiduriančius skirtingose barikadų pusėse, A. Šeiko atkreipė dėmesį, kad tokių atvejų nutinka ir šiuolaikinėje Lietuvoje, konfliktus gali inicijuoti tiek pokalbis apie seksualinę orientaciją, tiek kitos jautrios temas.
Pasak teatro vadovės, net jei spektaklyje pasakojama apie Lietuvos istorijos epizodą, jis bus įdomus įvairaus amžiaus auditorijai, tame tarpe ir moksleiviams, „įdomu tai, kad apie globalius dalykus pasakojama per asmeninę prizmę. Istorinė tematika pateikiama šiuolaikine kalba, priimtina jaunam žmogui. Spektaklio kostiumai lyg ir nurodo į istorinį laikotarpį, bet viskas pateikiama šiuolaikiškomis priemonėmis“. Anot A. Šeiko, svarbu ir tai, kad spektaklio kūrėjai bei atlikėjai taip pat yra jauni, „jie tiek pat nutolę nuo tematikos kaip žiūrovas. Dėl to gali kalbėti ir susikalbėti iš tos pačios perspektyvos“.
Lietuvius šoka ir užsieniečiai
Šokėjas iš Belgijos Niels Cleas Lietuvoje gyvena jau apie penkis metus, mokosi lietuvių kalbos ir domisi šalies istorija. Tai, kad jam teks šokti „Aš esu Kovo 11“ spektaklyje jis vadina garbe – juokėsi, kad atvykus į Lietuvą jį stebino, kad yra ne viena data, kuri minima švenčiant šalies laisvę.
„Esu iš labai jaunos šalies, Belgija skaičiuoja tik 170 metų istoriją, be to niekada nebuvo okupuota. Lietuvos istorija labai sena, žmonės didžiuojasi lietuvišku identitetu ir istorija – Belgijoje kaip tik labai daug jėgų dedama ieškant kaip apsibrėžti tautinį identitetą“, – pasakojo šokėjas, anot jo, ši padėtis jam leidžia iš įdomios perspektyvos žiūrėti tiek į savo šalį, tiek į Lietuvą.
N. Cleas minėjo, kad nors jam buvo žinoma Lietuvos istorija, ruošdamasis spektakliui daugiau pasidomėjo partizaninių kovų laikotarpių, „iš tiesų maniau, kad jis buvo trumpesnis, nesitikėjau, kad žmonės tiek ilgai priešinosi. Kad ta kova buvo tokia kruvina ir viską naikinanti. Kas man buvo nauja – apie ką pasakojama ir spektaklyje, tai, kaip smarkiai išsiskyrė visuomenės nuomonės. Maniau, kad viskas buvo juoda ir balta“. Šis ideologinis susiskaldymas jam pasirodė universalus, N. Cleas ir savo šeimos istorijoje rado panašų atvejį – jo senelis, belgų karys, buvo infiltruotas į vokiečių kariuomenę, tai jį supriešino su belgiška šeima.
Kad ir žavėdamasis Lietuvos istorija, šokėjas užsiminė, kad jam atrodo, jog lietuviai kartais slepiasi už savo istorijos, „kaip žmogui iš niekada neokupuotos šalies man kartais atrodo keista, kodėl lietuviai taip susitelkę į savo istoriją. Viena vertus suprantu, kad svarbu ją žinoti ir gerbti, kita vertus kartais atrodo, kad ja naudojamasi kaip pasiteisinimu nejudėti pirmyn. Kai kuriuos dalykus matau kaip istorijos paliktą atvirą žaizdą – įdomu, kaip ji gydoma“, – pastebėjimu iš neutralios pozicijos pasidalino N. Cleas.
Atmosferinis spektaklis
„Aš esu Kovo 11“ apima visas jusles. Kaip pasakojo D. Berulis, iš pradžių sumanius naudoti juodžemį, kaip taktilinę ir olfaktorinę nuorodą į patį šalies kūną buvo nemažai dvejonių, bet pasirinkimas pilnai pasiteisino, „žemės sluoksnis kuria ypatingą atmosferą. Norėjome, kad nuo pirmų minučių žiūrovai būtų paveikti – vienas jausis kaip miške, kitas bunkeryje – kvapas galinga juslė“. Pasak choreografo juodžemio sluoksnis ir šokėjams padeda lengviau persikelti į spektaklio pasaulį, „jiems sunku šokti, slidu, juodžemis lenda į burną ar nosį, bet po visko sako, kad tai buvo terapinė patirtis“. Papildomą spektaklio dimensiją kuria ir šokėjų juodžemyje paliekamų pėdsakų raštas.
Spektaklyje skamba Max Richter, Arvo Part muzika. Šoka: Aušra Krasauskaitė, Oksana Griaznova, Dovilė Binkauskaitė, Niels Claes, Mantas Černeckas, Evgenij Kalachov, Marius Pinigis.
Dramaturgė – Agnė Biliūnaitė, prodiuserė – Goda Giedraitytė.
„Aš esu Kovo 11“ viešės Kretingoje, Palangoje, Radviliškyje, Veiviržėnuose, Šilutėje, Kelmėje, Plungėje, Rietave, Tauragėje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje.
