Prieš daugiau nei šimtą metų Maksimas Gorkis tikėjo amžinu tobulo žmogaus gyvenimu ir 1899 m. laiške rašė: „Nežinau nieko, kas būtų geresnis, sudėtingesnis, įdomesnis už žmogų. Jis – viskas. Jis sukūrė netgi Dievą. Aš įsitikinęs, kad žmogus gali neribotai tobulintis, ir visa jo veikla kartu su juo tobulės iš amžiaus į amžių. Tikiu gyvenimo amžinumu, o gyvenimą suprantu kaip dvasios tobulumo siekimą.“
Po dešimtmečio jis parašė savo pjesę „Vasa Železnova“, kurioje nesutinkame nė vieno tobulo herojaus, tačiau randame labai ryškų Železnovų šeimos portretą – antitobulumo paveikslą.
Pjesėje „Vasa Železnova“ pasakojama pažįstama šeimos drama: mirštant tėvui namuose renkasi šeimos nariai, laukiantys savo palikimo dalies. Pagrindinė istorijos figūra – motina Vasa, kurią šiame spektaklyje įkūnis Viktorija Kuodytė, baudžianti, glostanti, ginanti, aukojanti, atgailaujanti ir valdanti namus, verslą bei savo artimųjų likimus. Palikimo dalybos šioje situacijoje tampa tik pretekstu konfliktui, nes šeimos vertybės jau žlugusios: motina niekina savo vaikus, sūnūs nekenčia motinos, dukra seniai paliko nesvetingus namus, marti paleistuvauja, o dėdė ketina susigrobti pusę šeimos turto. Taigi, ar „šeima“ šiuose namuose netapo tik instituciją nusakančiu žodžiu, neleidžiančiu laisvai kvėpuoti nei tėvams, nei vaikams, nei pro durų plyšį svetimų pokalbių besiklausantiems tarnams.
Režisierius Darius Rabašauskas:
„Man atrodo, kad šis spektaklis turėtų kalbėti apie kodą, kurį mes perduodam vienas kitam: tėvai – vaikams, šie – savo vaikams ir taip toliau. Tai atrodo paprasta ir netgi banalu, bet tokia tiesa – esame tik informacijos laidininkai, ir palikdami vaikams pinigus ar namus, norim to ar nenorim, per kasdienius besikartojančius veiksmus mes paliksim jiems ir visą informaciją apie save ir pasaulį. Mes tiesiog įrašysim tą informaciją į juos.“
Gorkio nemirtingo žmogaus utopija pildosi – informacija perduodama iš kartos į kartą – nemiršta, kol galų gale tas nemirtingumas tampa nepakeliamas, nes kodo neįmanoma nei perrašyti, nei ištrinti, jis įrašomas iš karto ir yra amžinas.
Gorkio kūrybos paradoksas – jo kalbėjimas apie žmogaus didybę ir rašymas apie tokius kaip „Vasoj“. Jis tikėjo, kad žmogus gali labai daug, tačiau tuo pačiu matė ir žmogaus baisumą, jo žemiausius instinktus, tamsiausius norus. Autorius žinojo, kad žmogus turi didžiulės jėgos – čia ir yra klausimas, kur ir kaip ta jėga bus panaudota.“
Premjera – 2019 m. lapkričio 9 d. Klaipėdos kultūros fabrike.
Režisierius – Darius Rabašauskas;
Scenografė – Renata Valčik;
Kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė;
Šviesų dailininkas – Julius Kuršis
Vaidina:
Viktorija Kuodytė – Vasa Železnova, motina;
Ieva Pakštytė – Ana, duktė;
Paulius Pinigis – Pavelas, sūnus;
Donatas Želvys – Semionas, sūnus;
Rugilė Latvėnaitė – Natalija, Semiono žmona;
Vaiva Kvedaravičiūtė – Liudmila, Pavelo žmona;
Rimantas Pelakauskas – Michalimas Vasiljevas, ūkvedys;Kęstutis Macijauskas – Prochoras Železniovas;
Justina Burakaitė – Dunečka, tolima giminaitė;
Karolina Kuzborska – Lipa, kambarinė.
