Teatro solistas Mindaugas Rojus: „Viena svajonė jau išsipildė“…

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus, kurio balsas lyginamas su neseniai Lietuvoje viešėjusio Placido Domingo balsu, laukia „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijos. Šiemet jis nominuotas už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“.

Tai – ne pirmoji klaipėdiečio solisto pelnyta „Auksinių scenos kryžių“ nominacija. Lygiai prieš 10 metų tokiam pat apdovanojimui Mindaugas Rojus buvo nominuotas už Kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Johanno Strausso operetėje „Vienos kraujas”. Tuomet „Auksinis scenos kryžius“ dainininką aplenkė, o ar jam pasiseks šįmet – sužinosime vėlyvą kovo 29-osios vakarą.

Apdovanojimų išvakarėse pakalbinome M.Rojų.

Ar jau gyvenate apdovanojimų laukimo nuotaikomis?

Šiuo metu gyvename kitokio laukimo nuotaikomis: nors gyvename penktame aukšte ir virš mūsų jau tik dangus, neseniai sulaukėme potvynio. Dabar tenka gyventi pas uošvius, kol butas pradžius. Gyvenime taip būna: nuosmukiai, pakilimai…

Man net nešovė į galvą, kad šįmet mane siūlys tokiam garbingam apdovanojimui. Keistas jausmas. Gavau kvietimą atvykti į ceremoniją Šiauliuose, kur paaiškės nugalėtojas. Džiaugiuosi, kad mane pastebėjo.

Garsus šalies dirigentas Stasys Domarkas įsitikinęs, kad šiemet nominacijų kategorijoje „opera/operetė“ turi laimėti nacionalinis kūrinys – „Prūsai“. Aš maestro aiškinu, kad pretendentų yra ir daugiau, taigi dar nežinia, kam atiteks apdovanojimas.

Kuo ypatinga Herkaus Manto partija?

Herkaus Manto vaidmenį abu su kolega Steponu Zoniu priėmėme su ypatinga atsakomybe: domėjomės istorine medžiaga, peržiūrėjome garsųjį Marijono Giedrio filmą. Šią partiją sudėtinga atlikti jau vien dėl to, kad pirmasis ją puikiai atliko šalies operos legenda – Virgilijus Noreika. Aišku, mums, jauniems, nesinori būti lyginamiems su legendomis – norisi tapti išskirtiniais. Džiaugiamės, kad pavyko. Ribinės baritono natos man pasidavė tik po ilgų repeticijų. Juk Herkaus Manto partiją kompozitorius rašė specialiai V. Noreikai, o pernai, kuriant naują „Prūsų“ pastatymą, ji tebuvo švelniai pakoreguota.

Herkui Mantui teko priimti visai tautai svarbius sprendimus ir vardan jų paaukoti meilę. Todėl tai vienas iš tragiškiausių mano įkūnytų personažų. Nemėgstu „perspausti“ – scenoje stengiuosi būti kuo natūralesnis, kuo giliau priimti ir išgyventi Herkui Mantui tenkančią širdgėlą.

Ar sutinkate, kad vertėjo jus nominuoti būtent už šį vaidmenį?

Negi nominuos už vaikiškus spektaklius? Juk nominuoja už reikšmingus vaidmenis, koks ir yra Herkus Mantas iš operos „Prūsai“. Šią partiją galėčiau pažymėti ženklu „buvo ką veikti“. Ir iki šiol stengiuosi ją tobulinti, kiekvienąkart scenoje jaučiuosi tarsi egzamine.

Dabar ruošiu pagrindinę partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomoje Wolfgango A. Mozarto operoje „Don Žuanas“. Džiaugiuosi šiuo iššūkiu: medžiagos – daug, dirbu ir daug tikiuosi. Kartu su koncertmeisteriu italu Milo Longo „zubrinu“ partiją italų kalba. Reikia mane, lietuvį, žemaitį, paversti tikru italu, dainuojančiu be akcento.

Bet tai juk ne pirma partija, kurią dainuosite itališkai?

Itališkai dainavau operose „Traviata“ ir „Sevilijos kirpėjas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

O žemaičių kalba dainuoti teko?

 Buvusio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio dėka teko dainuoti ir žemaitiškai. Kartą jis man sako: padarom netikėtą projektą – arijas su nukirstomis galūnėmis, gal prireiks koncertuoti Skuode – pravers.

Ir tikrai – teko dainuoti Skuode: ten atlikau Ūdrio partiją iš Vytauto Klovos „Pilėnų“ žemaičių kalba. Gerai skambėjo.

 Žemaičiai – rimti ir santūrūs. Kodėl pasirinkote solisto profesiją? Ar neplanavote tapti teisininku?

Su savo atestato pažymiais nebūčiau tapęs teisininku. Dvyliktoje klasėje dar nežinojau, ką rinktis, kuo būti. Mokytoja patarė, kad man, kaip dainuojančiam, reikia keliauti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip ir padariau, pasirinkau chorvedybos studijas.

Atsimenu dienas, kai mokiausi groti pianinu: nebuvau lankęs muzikos mokyklos, o staiga turėjau pradėti groti kaip kiti, to mokęsi ne vienerius metus. Kūriniai nesunkūs, o aš prakaituodavau, kol su dviem pirštais atrasdavau reikiamus klavišus. Esu dėkingas savo mokytojams už kantrybę ir palaikymą. Galiausiai supratau, kad chorvedyba – ne man ir perėjau pas dėstytoją Valeriją Balsytę mokytis vokalo. Ir matote, kur atsiradau!

 Lietuvoje jus išgarsino TV projektai. Ar dar sulaukiate pasiūlymų juose dalyvauti?

Dalyvauti TV projekte „Triumfo arka“ man pasiūlė dėstytojas profesorius Eduardas Kaniava. Laimė, turėjau santaupų, nes kelionės į sostinę nevairuojančiam daug kainavo. Sunkus buvo laikas, bet galiausiai viskas atsipirko užsakomaisiais koncertais. Pasirodai „dėžutėje“ ir visiems tampi įdomus. Užsakovai man jau siūlo dalyvauti naujuose projektuose, nes senieji užsimiršta.

Kodėl nevairuojate?

Nežinau. Žmona vairuoja, veža į koncertus. Labai jai dėkingas. Kai man kas nors siūlo išmokti vairuoti automobilį, atsakau, kad greičiau bus, jeigu jis mane paveš.

Dar „Triumfo arkoje“ būta diskusijų dėl jūsų balso. Dabar jūs – tenoras ar baritonas?

Į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamąsias studijas buvau priimtas ir vienerius metus profesoriaus Vladimiro Prudnikovo mokytas kaip tenoras, vėliau profesoriaus E. Kaniavos buvau mokomas kaip baritonas. Tada koncertuose ėmiau atlikti tenoro partijas ir balso tembru bei karjeros posūkiu netgi buvau lyginamas su Placido Domingo, kuris taip pat karjeros pradžioje išgarsėjo kaip baritonas, o vėliau tapo tenoru.

Dabar esu aukštas natas galintis išdainuoti baritonas. Kodėl man kažkas galėtų neleisti atlikti Barinkajaus kupletų, kodėl tik tenorai turi juos dainuoti? Arba kodėl „O sole mio“ būtinai turi dainuoti tenorai, o ne baritonai? Stengiuosi būti universalus: pabandai, išeina – puiku, neišeina – palieki tą kūrinį.

Bet jeigu baritonas padainuotų „Nessun dorma“, tenorai nesuprastų, ko jis ten lenda… Tai ten ir nelendu. Dainuoju partijas, kurios man „įkandamos“. Bandžiau ir „Nessun dorma“: nepavyko, tai daugiau nesiimu.

Ar daug lėmė dėstytojai jūsų karjeroje?

V.Balsytė mane supažindino su taisyklingu kvėpavimu. V. Prudnikovas išmokė laisvumo: besimokant dainuoti liepdavo vaikščioti po kabinetą. Esu dėkingas ir E. Kaniavai, Povilui Gyliui. Visi dėstytojai man ypatingi. Geras dėstytojas yra tas, kuris nesugadina.

Būna ir taip?

Būna, kad gauni pastabų, bandai jas „suvirškinti“, kažką pakeisti. Bet, net jei turi Dievo dovaną, balso galimybių plėtimui reikia darbo ir laiko.

Ar tenka papildomai dirbti namuose, jei nori kažko pasiekti?

Aišku, dirbti reikia daug, bet to reikalauja kiekviena nauja partija. Dabar dirbu su Don Žuanu : tenka ir paskaityti, ir paklausyti kitų solistų įrašų. Visgi vien klausydamas neišmoksi, reikia bandyti atlikti pačiam.

Ar sunku įsiminti partijų tekstus?

Sėdi ir mokaisi. Kartoji, supyksti, nusiramini ir pradedi iš naujo. Nuolatinis kartojimas. Niekur nuo to nesidėsi. Kolegos juk išmoksta – negali atsilikti, kitaip sugadintum bendras repeticijas. Tiesa, kartais padeda sufleriai, kurie, išvydę bėgiojantį solisto žvilgsnį puola padėti.

Mėgstamiausia partija?

Tikiuosi, ja taps Herkus Mantas. Arba lauksiu kitų.

Dažniausiai jūsų personažai scenoje būna įsimylėję: Markizas iš Paulo Abrahamo operetės „Balius Savojoje“, Juozelis iš Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“, Herkus Mantas, o dabar – Don Žuanas… Ar žmona nepavyduliauja?

 Mano žmona Kamilė – smuikininkė, protinga ir labai graži. Viską moka, o kaip skaniai valgyti gamina! Pats sau pavydžiu. Niekam nepasakokite – dar pavilios.

Gyvenime nesu Don Žuanas, esu pastovus. Netgi nėra pagundų – koncertuose sėdi vien vyresnės damos. Taip raminu žmoną. Tačiau scenoje atlieku daug meilės duetų. Dabar dažnai koncertuojame su Rita Petrauskaite, anksčiau teko su Dalia Kužmarskyte, Loreta Rameliene.

Smulkių pavydo scenų būna. Pavyzdžiui, operetėje „Balius Savojoje“ tekdavo scenos partnerę bučiuoti, nurenginėti, o mūsų „antrosios pusės“ tuo metu grodavo orkestre. Būdavo nejauku. Grįžus namo žmona nevengdavo įvairių užuominų…

Ar turite svajonę?

Viena jau išsipildė: kažkada svajojau dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dabar svajonės siekia toliau. Bet neišduosiu, nes neišsipildys.

Kalbėjosi Žaneta Skersytė

 Indre Pix nuotrauka iš „Bohemos”.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre solisto Mindaugo Rojaus sukurti vaidmenys:

Balta Varna – „Žvaigždžių opera” (2018)

Panglosas, Martinas – „Kandidas” (2018)

Herkus Mantas – „Prūsai” (2018)

lmpresario  – „Ispaniškoji sarsuela” (2017)

Tonijas  – „Pajacai” (2017)

Ebn-Chakia – „Jolanta” (2016)

Marčelas – „Bohema” (2016)

Tedas Hintonas – „Boni ir Klaidas” (2016)

Badas Frampas – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo” (2015)

Spagečių karalius – „Makaronų opera” (2014)

Jurgis Girdvainis – „Velnio nuotaka” (2012)

Figaras  – „Sevilijos kirpėjas” (2012)

Perčikas – „Smuikininkas ant stogo” (2011)

Juozelis – „Veronika” (2009)

Kunigaikštis Ibsheimas Gindelbachas – „Vienos kraujas” (2008)

Ridikėlis – „Bulvinė pasaka” (2007)

Henrikas Aizenštainas  – „Šikšnosparnis ” (2006)

Febas  – „Paryžiaus katedra” (2005)