Jau visai netrukus, gruodžio 8 d., 19 val., Kultūros fabrike, Klaipėdos jaunimo teatras pristatys dar vieną premjerą „Helverio naktis”. Spektaklis pastatytas pagal Ingmaro Villqisto pjesę, režisuotas Valentino Masalskio. Vilniečiai spektaklį galės išvysti gruodžio 11 d. 19 val. Menų spaustuvėje.
„Tai tema apie marginalus, begalinę kaltę, pasirinkimas visą gyvenimą „nešti kryžių“ ant savo pečių, visuomenės žiaurumą ir nepakantumą… Kaip mes matome kitaip mąstančius, atrodančius, gyvenančius… Ši tema labai svarbi mūsų šiandieninei visuomenei“, – apie naujai statomą Ingmaro Villqisto pjesę kalbėjo aktorius, režisierius Valentinas Masalskis.
Praėjus 15 metų nuo pirmojo šio spektaklio pastatymo, du Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai – Laima Akstinaitė ir Paulius Pinigis pasiryžo dar kartą įkūnyti pagrindinius pjesės herojus. Tik šį kartą labiau pabrėždami moters pasaulėjautą, jos vidinį skausmą ir kitokį gyvenimo suvokimą.
Apie ką šis spektaklis?
Paulius: Tai spektaklis apie moterį. Tai – esminis skirtumas tarp mūsų statomo spektaklio ir jau buvusio pastatyto prieš tai. Manau, jog pagrindinė šios pjesės vertybė yra pasiaukojimas ir tarnystė kitam žmogui. Nes, mano nuomone, šiandienos pasaulyje šių dalykų jau maža. Šias vertybes darosi sunku surasti tiek realiame gyvenime, tiek teatre. Moters linija ir jos atsidavimas tam, ką ji daro – labai stiprus, nematytas ir nykstantis dalykas, kuris yra šventas ir vertas didelės pagarbos. Todėl apie tai įdomu ir svarbu kalbėt.
Kaip kilo idėja kurti spektaklį pagal šio dramaturgo pjesę?
Laima: Pirmąjį šios pjesės pastatymą aš mačiau dar tada, kai net nebuvau vaidybos studentė. Šiame spektaklyje buvau tris kartus ir jau tada jis man paliko milžinišką įspūdį. Žinoma, pirmojoje pastatymo versijoje buvo labiau akcentuojamas pats Helveris kaip personažas.
Aš pati niekada net neplanavau statyti šios pjesės, bet Paulius visai netikėtai surado šią medžiagą, net nežinodamas mano praeities santykio su ja. Iš pradžių buvo labai baisu ją skaityt, net abejojau, ar bereikia dar kartą daryti tai, kas jau yra sukurta iš anksčiau. Tačiau pasitarę su režsieriumi Valentinu Masalskiu ir sulaukę jo patvirtinimo nusprendėm, jog pjesė – labai gera ir būtinai reikia su ja dirbt. Tai man dabar yra didžiulė šventė, jog aš, kaip aktorė, galiu prisidėti prie šio darbo. O pjesės temą sau įsivardinau, kaip jau minėjo Paulius, tarytum aukos aktą. Žmonės, eidami į teatrą, dažnai tikisi kažko linksmo, juokingo, tačiau šiame spektaklyje bus atvirkščiai – čia nebus jokios komedijos.
Abu pjesės vaidmenys ypač sudėtingi. Kaip sekėsi į juos įsikūnyti, išgyventi?
Paulius: Mūsų kūrybos principas – spektakliuose ir vaidmenyse pirmiausia ieškoti savęs. Ir tai yra sudėtingiausia dalis. Helveris – žmogus su negalia arba, kaip sako režisierius V. Masalskis – Dievo pateptasis. Kažkam tiesiog silpnaprotis. Tačiau jis – kitoks. Sunkiausia šiuo metu, manau, surasti taškus, kuriuose aš ir Helveris esame panašiausi. Stengiuosi ieškoti panašių mąstymo kampų, panašių siekių. Esu savęs paieškose Helverio personaže. Faktas, jog bet kuris vaidmuo, kurį vaidina aktorius yra didesnis už jį patį. Todėl pirmiausia aš, kaip aktorius, turiu pažadinti save šiam vaidmeniui.
Labai nesinori Helverio negalios perteikti žiūrovui formaliai. Manau, jog tai – lengviausias kelias. Todėl labai stengiamės sukurti šią rolę kaip paprasto žmogaus tik su kitokiomis svajonėmis ir tikslais. Be abejo, tokio žmogaus kaip Helveris, svajonių atitikmuo realiame gyvenime, kaip V. Masalskis sako, yra tarytum Kaligulos noras pasiekti mėnulį. Šio žmogaus svajonės yra kur kas mažesnės. Viena iš Helverio didžiausių svajonių – tapti kareiviu. Tačiau ji ir yra tolygi bandymui pasiekti mėnulį. Taigi, principas išlieka tas pats. Jis niekada negalės tapti kareiviu lygiai taip pat, kaip ir būti normaliu žmogumi.
Laima: Moters vaidmuo čia visai kitoks. Juk jos gyvenimo priešistorėje pateikiami labai aiškūs faktai, nulėmę dabarties pasirinkimus – graži santuoka su mylimu vyru, vaiko gimimas, vėliau jo išsižadėjimas… Todėl, mėgindama išpirkti praeities nuodėmes, ji pasiima globoti Helverį, mėgindama jam sukurti tokį gyvenimą, kurio nesukūrė savo pačios vaikui. Tačiau mano suvokimu, ji visada yra kovoje: pirmiausia su savo praeities sprendimu palikti savo kūdikį, taip pat su ideologija, kuri nori atimti iš jos Helverį… Visa spektaklio istorija apima vieną dieną, kai Helveris grįžta iš gatvės ir jau akivaizdžiai yra įtrauktas tos ideologijos, sklandančios už namų durų. Tada moteris supranta, jog dabar ji turės padaryti viską, kad susigrąžintų Helverį atgal į namus. Į tą švelnumą ir meilę, kurį buvo jam sukūrusi. Tačiau jis nori būti su tais, kurie viską griauna, daužo, ropoja per žemes, mūvi kareiviškus batus ir t.t. Tada atsiranda nauja kova su išoriniu pasauliu.
Visa jos gyvenimo linija man atrodo be galo sunki. Labai daug neteisybės. Taip sutapo, jog tuo metu, kai pradėjome kurti šį spektaklį, kaip tik skaičiau knygas „Karo veidas nemoteriškas“ ir „Laikas iš antrų rankų“, kuriose labai aiškiai atskleidžiamas visas karo baisumas ir žiaurumas. Tai padėjo geriau suvokti pjesėje minimos moters baimę ir neviltį.
Pjesėje įdomu tai, jog autorius nesistengia pabrėžti fašizmo temos kaip ideologijos, kas jai pasiduoda ir kaip greitai galima jai pasiduoti. Helveris negali adekvačiai suprasti šios situacijos. O moteris, globojanti jį, tai supranta labai aiškiai ir suvokia, kaip greitai galima sugriauti visą sukurtą grožį, pasiduodant kitokiai pasaulėžiūrai.
Kaip pjesės tema atsispindi mūsų šiuolaikinės visuomenės kontekste?
Paulius: Čia yra labai svarbi trečio pjesės veikėjo – minios ir grėsmės už sienos potemė. Juk pjesės pradžioje mes galime ją tik girdėti, tačiau pabaigoje garsas stiprėja ir įvyksta invazija į sceną. Tai kaip metafora. Helveris, kaip veikėjas, turi aiškių silpnaprotystės požymių. Ir tai tampa kaip tam tikra aliuzija į minią. Minia, ypač veikiama kokios nors ideologijos, visada veikia kaip silpnaprotis žmogus ir yra pasiruošusi padaryti net pačius kvailiausius ar žiauriausius dalykus. Minios silpnaprotystės paralelę galima pritaikyti ir kitose mūsų visuomenės srityse. Ypatingai masinė psichozė pasireiškė prieš keletą metų, gražinus privalomą karo tarnybą Lietuvoje. Visi labai nori kažką ginti, kariauti ir net nebekyla jokių klausimų. Išryškėjo kažkokia pseudo vyro sąvoka. Neva, jei jau esi tikras vyras, tai privalai eiti ginti tėvynės. Tačiau tarytum savaime turėtų kilti klausimas – ką mes darom? Į ką mes einam ir kokios yra tos kovos už laisvę formos?
Pjesėje taip pat labai aktuali mažumų tema. Juk pas mus, Lietuvoje, labai daug diskriminacijos kitos seksualinės orientacijos žmogui, nesuprastas dažnai lieka ir tiesiog kitaip mąstantis. Helverio personažas tampa tarytum minios ir tos grėsmės atspindys spektaklyje.
Ši pjesė turėtų būti labai empatiška emocijos prasme. Joje yra daug liūdesio, skausmo. Apskritai, tokios pjesės, kurioje nėra nė trupučio komedijos žanro, savo teatre dar neturėjome. Manau, jog šis spektaklis galėtų tapti tokiu, kuris išlieka žiūrovo galvoje dar keletą dienų po to, kai jis bus išvystas. Mūsų tikslas – perteikti tą gilų jausmą žiūrovui, kad jis pabūtų jame.
Ką šiuo spektakliu norėtumėte perteikti žiūrovui?
Laima: Jeigu viskas pavyks taip, kaip planuojame, tai labai norėtumėme, kad atėjusieji pamatyti spektaklio, savyje išgyventų tą dviejų žmonių istoriją. Mums, kaip aktoriams, tai labai svarbu.
Ingmaras Villqistas – meninis Jarosławo Swierszco pseudonimas, kurį susikūrė pasiskolinęs Bergmano vardą, o paskutinį skiemenį ir skambesį – iš kito žymaus skandinavo Enquisto. Tai vienas populiariausių Lenkijos dramaturgų, meno istorikas, Varšuvos dailės akademijos profesorius, Chožowo „Kriketo“ teatro įkūrėjas.
Villqistas savo pjesėse nekalba nei apie šiandieną, nei apie visuomenę bei jos problemas. Dramaturgas atsiribojo nuo lenkų teatrui įprastų tautos istorijos apibendrinimų. J. Swierszc’as savo dramose atskleidžia psichologinės gelmės apgaulę, taip pat suteikia aktoriams galimybę išvaidinti visas teksto pauzes, daugtaškius. Villqisto pjesėse juntama psichologinio, skandinaviško dramaturgijos rašymo stiliaus įtaka.
Žymiausios dramaturgo pjesės: „Oskaras ir Ruth“, „Vaiduokliai“, „Bedeguoniai“, „Be titulo“, „Gabalėlis taukų“, „Cinko baltumas“, „Fantomas“, „Helverio naktis“, „Išsigimęs menas“, „Helmutėlis“, „Preparatai“.
Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas
Premjera – 2018 m. gruodžio 7 d.
Režisierius – Valentinas MASALSKIS
Scenografija – Paulė BOCULAITĖ
Garso efektų autorius – Edvinas VASILJEVAS
Vaidina:
Klara – Laima AKSTINAITĖ
Helveris – Paulius PINIGIS
