Lapkričio 7 d. Smiltynėje ties pietiniu molu Lietuvos jūrų muziejus atgal į gimtąją Baltiją paleido 10 ruoniukų. Jie ankstyvą pavasarį buvo atgabenti į muziejų iš jūros pakrantės nusilpę, laukinių gyvūnų sužaloti. Iš viso šiemet muziejus priglaudė rekordinį skaičių – net 14 tokių pamestinukų. Keturi iš jų dar nespėjo sutvirtėti, užsiauginti pakankamo riebalų sluoksnio, todėl į jūrą bus paleisti tik pavasarį. Iki šiol daugiausia ruoniukų buvo sulaukta 2015 metais – dešimties.
„Visų jų būklė buvo sunki, – sakė skyriaus vedėjas biologas Arūnas Grušas. – Visi jie svėrė ne daugiau 13 kg, o tai rodo, kad jie jau buvo pasmerkti mirčiai, nes gimsta sverdami keliais kilogramais daugiau”. Pasak Arūno Grušo, kadangi žiema buvo trumpa ir šalta, ruoniukų gausa mūsų pakrantėje nebuvo netikėta.
„Visi jie pateko iš Rygos įlankos. Įlanka užšalo, susidarė ledas, ant kurio paprastai ir vaikuojasi ruonės. Tačiau ledas buvo plonas ir per greitai, nespėjus ruoniukams ūgtelėti, ištirpo, todėl jie kaip obuoliukai sukrito į jūrą, o vyraujantys vėjai atnešė iki mūsų krantų”, – sakė biologas.
Vienas ruonių jauniklis buvo sužalotas itin smarkiai: jo nugara buvo nusėta pūlingomis žaizdomis. Dabar gyvūnėlis yra visiškai sveikas, bet dar liko žiemoti muziejuje.
Tradiciškai ruoniukai vardus įgydavo pagal vietą, kurioje buvo surasti. Tačiau jų gausa šiemet sulaužė šią taisyklę: ruoniukas sužalota nugara gavo Pūlinio vardą, kitiems Arūnas Grušas išradingai pritaikė žemaičių tarmės ir jūrinius vardus: Kriupis (mažylis), Ragažis (šaka, pabrėžiant liesumą), Bunzulis (pilvukas) Bujus, Lotas.
Paleisti ruoniukai pažymėti specialiais žymekliais, du – su specialiais iki pat pavasario veiksiančiais siųstuvais, kurie rodys jų judėjimo kelią. Ankstesniais metais paleisti ruoniukai neužsibūdavo Lietuvos pakrantėje: patraukdavo link ten, kur didesni gentainių būriai – Lenkijos ar Estijos pusėn.
Lietuvos pakrantėje ruoniai vaikų neveda ir patys nuolat čia negyvena. Artimiausios jų kolonijos įsikūrusios Saremos salose, Rygos, Botnijos, Gdansko įlankose. Arūnas Grušas gali papasakoti daugiau nei šešiasdešimties išgelbėtų Baltijos pilkųjų ruoniukų istorijų. Tiek jų per 28 metus buvo gydyta ir slaugyta muziejuje. Didžioji dalis jų grįžo atgal į Baltiją. Tie ruoniukai, kurie dėl patirtų sužalojimų nebegalėjo grįžti, buvo padovanoti užsienio šalių zoologijos sodams.
Baltijos pilkaisiais ruoniais Jūrų muziejui padeda rūpinti Aplinkos ministerija. Kasmet ji gydymui ir priežiūrai skiria apie 7000 eurų, o šiemet padvigubino sumą. Pernai pasiektas dar vienas labai svarbus susitarimas: Aplinkos ministerija iš ES fondų priemonės „Vandens išteklių valdymas ir apsauga“ numatė 1,4 mln. eurų Baltijos jūros gyvūnų ir paukščių reabilitacijos centrui. Centras turėtų atsirasti vietoj šalia muziejaus, kopose, jau kelis dešimtmečius stūksančio gelžbetoninio baseino, kuris sovietmečiu buvo naudojamos elektrožūklės bandymams.
Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos Raudonąsias knygas. Šie ruoniai Baltijos jūroje gyvena jau 10 000 metų.
Pavel Kulikov nuotr.
Pagarbiai,
Nina Puteikienė
Viešujų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja
Mob. +370 671 55 567, tel. +370 46 49 07 51
| Lietuvos jūrų muziejus
Klaipėda, Smiltynės g. 3, LT-93100 |
