renginiai Klaipėdoje
Spalio 29 d. 17 val. Kalvystės muziejuje (Šaltkalvių g. 2/2a, Klaipėda) vyks knygos „Paminkliniai kryžiai: Žemaitijos kalvystė XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje. Iš Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės rinkinių“ pristatymas. Renginyje dalyvaus viena iš knygos sudarytojų Vilniaus dailės akademijos (VDA) prof. Laima Kėrienė.
„Kapų kryžiuose dekoras kiauraraštis, grafiškas. Daug gražių ritmų. Įvairių matmenų geležies detalės, jų formos, apkabos, varžtų galvutės, veržlės dirbinio paviršiuje formuoja reljefą. Saulės šviesoje jis ypač iškalbingas, muzikalus. Nuobodžiu, monotonišku jo nepavadinsi“, – aprašo įspūdį šimtamečių geležinių kryžių tyrinėtoja Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė (1933–2022).
Sunku numanyti, juo labiau nupasakoti, kaip jautė gyvenimą ir mirtį Žemaitijos regione tūkstantmečius gyvenę žmonės. Prigimtinė pasaulėjauta, perduodama iš kartos į kartą, keitėsi lėtai, o krikščioniško tikėjimo samprata juos pasiekė tik penkioliktame amžiuje. Krikščionybėje kryžius kaip simbolis įprasmina gyvenimo pergalę prieš mirtį, transcendentinės būties viltį. Galbūt dėl to, sąlytį su gamta ir tikėjimu turėję kalviai ženklino mirties faktą dirbindami kryžius ne tik žmogaus atminimui, bet ir maldai, Dievo garbei, medžiaginiu būdu išreikšdami dvasios polėkį ir amžino gyvenimo lūkestį. Paminkliniuose kryžiuose žemaičių archajinę pasaulėjautą liudija abstrahuoti kosmoso elementai, augmenijos ir gyvūnijos pavidalai, o puošni vertikalės ir horizontalės sąranga bei antropomorfiniai elementai akivaizdžiai rodo jau prigijusią krikščionišką sampratą, įkūnytą žemiškojo gyvenimo plotmėje: viena papildo kita.
Lietuvių senosios kalvystės tyrinėjimus A. G. Zinkevičiūtė pradėjo dvidešimto amžiaus septintame dešimtmetyje, būdama LTSR valstybinio dailės instituto menotyros studente. Tuomet keliaudama per Lietuvą, ji piešė geležinius viršūninius kryžius, vainikavusius bažnyčių, varpinių ir koplyčių bokštus, stogastulpius, koplytstulpius, daug jų rado muziejų ekspozicijose. Deja, sovietmečiu iš Sibiro grįžusi tremtinė negalėjo atvirai deklaruoti, kaip matė ir suprato tautos sakralųjį paveldą. Kaip dailininkė, tyrinėtoja ir dėstytoja, ji visą gyvenimą domėjosi etnografų, muziejininkų darbais, skaitė ir analizavo daugelį lietuvių mokslininkų publikacijų, kur tik rasdavo kokių žinių apie tautos kūrybą, ypač, senąją kalvystę ir šaltkalvystę. Jos bibliotekos knygose – pabrauktos tyrinėjimų įžvalgos, konspektuose – išrašytos svarbios citatos. Adelė buvo ir nuolatinė muziejų, parodų, konferencijų, peržiūrų lankytoja. Tyrinėtojos domėjimasis buvo atidus ir daugiasluoksnis: ji siekė suprasti tautos kūrybos versmes, simbolių ir vaizdinių reikšmes, amato istoriją, raiškos stilistiką, analitiškai vertino kalvių meistriškumą. Rūpestis fiksuoti, išsaugoti korozijos ir užmaršties ėdamą paveldą buvo A. G. Zinkevičiūtės egzistencinis stimulas imtis milžiniško darbo – žinodama kryždirbystės vertę, bent knygos pavidalu troško ją išsaugoti ateities kartoms.
Lietuvai atkovojus nepriklausomybę 1991 metais, Adelė ėmė sistemingai tyrinėti kalviškus paminklinius kryžius, o nuo 1998 metų, Telšių taikomosios dailės aukštesniajai mokyklai prisijungus prie Vilniaus dailės akademijos ir tapus jos padaliniu, dirbdama paveldo praktikos dėstytoja, ji pasitelkė ir studentiją: kasmet organizavo ekspedicijas po visą Žemaitiją, fiksavo dar išlikusius miestelių ir kaimų kapinėse bei bažnyčių šventoriuose rastus geležinius kaltinius kryžius. Studentų darbų peržiūrose ieškojo pačių talentingiausių, darbščiausių talkininkų, kalbino galinčius fotografuoti savo gimtose apylinkėse, kokybiškai perpiešti eskizus ir nuotraukas, įrašyti medžiagą į tuometines skaitmenines laikmenas, visam tam leido savo piniginius išteklius. Daug kartų į ekspedicijas Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje Adelė vyko ir su fotografu Sigitu Varnu.
A. G. Zinkevičiūtė sukaupė turtingą geležinės kryždirbystės vaizdinės medžiagos archyvą, kuriame gausu fotojuostų, skaitmeninių laikmenų, nuotraukų, eskizų, pieštų kapinėse, perpieštų švaraščių, dokumentavimo sąsiuvinių su ekspedicijų datomis, dalyviais, kryžių aprašais. Deja, tyrinėtojos sveikata seko, sisteminimo darbai lėtėjo, ir paskutiniais gyvenimo metais Adelė paprašė savo buvusių mokinių-kolegų, VDA Telšių fakulteto docento Tomo Vaičaičio imtis leidinių maketavimo darbų, profesorės Laimos Kėrienės – viso leidybos projekto.
Šviesaus atminimo Mokytojos darbas tęsiamas iki suguls į knygas. Pirmajame albume, sudarytame iš A. G. Zinkevičiūtės rinkinių, publikuojami 2000–2012 m. studentų piešti kalviški paminkliniai kryžiai ir 2000–2024 m. studentų bei fotografų darytos nuotraukos. 2023–2024 m. siekiant spaudos kokybės T. Vaičaitis didelę dalį kryžių profesionaliai perfotografavo, dalies anksčiau fiksuotų kryžių jau nerado. Tad kai kurie publikuojami kryžiai yra išlikę tik šiame leidinyje…
