Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras Lietuvos publikai pristato iki šiol neregėtą kompozitoriaus operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Spektaklį ruošia tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.
Dizainerė A. Kuzmickaitė, kurios braižą lengvai atpažįstame iš drąsių formų, žaismingų detalių ir vizualinio pasakojimo pojūčio, KVMT nėra naujokė – čia ji jau kūrė kostiumus Gaetano Donizetti operai „Pulko duktė“ (rež. Jūratė Sodytė, 2021), aprangos dizainą Žiūrovų aptarnavimo skyriaus bilietų kontrolieriams bei kasininkams, o 2024 m. balandžio 20 d. buvo Teatro atidarymo gala koncerto kostiumų stilistė.
Šįkart dizainerei teko unikalus iššūkis – sujungti rytietišką pasakos estetiką su šiuolaikiniu teatro žvilgsniu. Apie tai, kaip gimsta operetės herojų vizualinis pasaulis, kalbamės su pačia Agne.
Kostiumai operetei „Tūkstantis ir viena naktis“ – nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas?
Viskas prasidėjo nuo pasiūlymo prisijungti prie tarptautinės kūrėjų komandos – be abejonės, su džiaugsmu sutikau. Mane labai sudomino ir patraukė tai, kad ši Johanno Strausso operetė Lietuvoje statoma pirmą kartą.
Iš pradžių reikėjo šiek tiek palaukti, kol kūrinio libretas bus išverstas į lietuvių kalbą, nes pastatymo analogų beveik nėra – ši operetė pasaulyje statoma itin retai, o jeigu tai ir vyksta, interpretacijos būna labai savitos, netradicinės. Tad tai, ką publika išvys Klaipėdoje, galima vadinti kone pasauline premjera.
Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ siužetinė linija gana sudėtinga – pradžioje buvo daug nežinomybės, tačiau, kai tik pavyko perprasti, „atkoduoti“ siužetą, darbas vyksta sklandžiai, kūrybiniai sprendimai dėliojasi natūraliai. Kartu su operetės režisieriumi Leonardu Ch. Prinsloo išsigryninome bendrą kūrinio dramaturginę liniją ir puikiai bendradarbiaujame.
Kuo šis projektas išsiskiria iš kitų Jūsų darbų teatre ar madoje?
Man labai patinka prisidėti prie operų ar operečių pastatymų. Šiame projekte mane ypač žavi Johanno Strausso muzika, o dar labiau intriguoja paties pastatymo unikalumas. Labai laukiu premjeros ir galutinio rezultato – nekantrauju pamatyti visus atlikėjus, scenoje vilkinčius mano kurtus kostiumus. Šiuo metu darbai vis dar intensyviai vyksta, tad net man pačiai bus įdomu išvysti, kaip viskas atrodys.
Tikiuosi, kad kai kuriose scenose publikos dėmesys natūraliai kryps į kostiumus, kitose – į scenografiją, muziką ar bendrą visumą. Kituose spektaklių pastatymuose man dažnai norėdavosi, kad atlikėjų kostiumų grupės būtų kuo įvairesnės, nes, mano nuomone, tai artimiau realiam gyvenimui. Šioje operetėje sąmoningai pasirinkau priešingą kryptį – siekiau atkreipti dėmesį į kostiumų spalvas, pabrėžti siluetus, todėl kai kuriais atvejais tikslingai atkartojau spalvas ar modelius.
Šiame muzikiniame reginyje dalyvauja visas teatras – simfoninis orkestras, choras, baleto trupės šokėjai, mimanso artistai, KVMT ir kviestiniai solistai, tad kostiumų kiekis bus tikrai įspūdingas. Be to, pirmą kartą teko kurti net kelias kostiumų grupes baleto artistams, nes jie spektaklio metu persirengs ir įkūnys skirtingus personažus. O kur dar mimanso trupė – sultono apsauga ir kiti veikėjai – tai didžiulis, spalvingas, daugiabriaunis darbas.
Kaip perteikėte rytietiškos pasakos estetiką – kas tapo pagrindiniais akcentais?
„Tūkstantis ir viena naktis“ – labai ambicingas projektas, kurį, atsižvelgdami į režisieriaus sumanymą, vertiname kaip pasaką – Rytai, aukso kalnai…
Kurdama kostiumus šiam pastatymui nesiekiau perteikti konkretaus istorinio laikotarpio ar veikėjų gyvenamosios vietos. Dauguma kostiumų – pasakiški, abstraktaus laikmečio, labiau atspindintys personažų charakterius ir spektaklio atmosferą nei realybės detales. Vis dėlto, ten, kur tai leidžia operetės siužetas, atsiranda ir realistiškesnių kostiumų – pavyzdžiui, apsaugos darbuotojų, dendžių, žvejo ir kt. Net ir šie kostiumai alsuoja rytietiška dvasia – stilistiniai sprendimai susiję ne tiek su tikslia rekonstrukcija, kiek su nuotaika ir simbolika. Spektaklyje taip pat išvysime ir šiuolaikiškesnių, europietiškų siluetų. Kartu su režisieriumi siekėme, kad kai kurių veikėjų kostiumai taptų tarsi visų laikotarpių žinomų personažų „kvintesencija“. Pavyzdžiui, Vali kostiumui pasirinktas septintojo dešimtmečio stilius – jis labiausiai atliepia Edino žmonos charakterį, tad šalia ryškių rytietiškų motyvų žiūrovas pajus ir retro nuotaikas bei konkretesnius istorinės stilistikos ženklus.
„Tūkstantis ir viena naktis“ suteikia daug erdvės ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų fantazijai. Mano tikslas – sukurti tokį vizualinį paveikslą, kuris darniai susilietų su Johanno Strausso muzika, žaismingu operetės siužetu ir veikėjų išgyvenimais.
Be to, operetėje subtiliai paliečiama feminizmo tema, todėl scenoje išvysime ir tam tikrą „vaidmenų apsikeitimo“ momentą. Pavyzdžiui, kai kurie vyrai pasirodys vilkėdami tradicinius rytietiškus sijonus ar sukneles, o viena iš veikėjų – moteris, atvykusi iš Europos – dėvės vyrišką kostiumą. Beje, kelnes mūvės ir visos haremo damos – tai sąmoningas pasirinkimas, kuriuo siekiame išsklaidyti stereotipus ir sustiprinti moterų individualumą. Ypač daug dėmesio ruošiantis premjerai pareikalavo rytietiški drabužiai – jų siluetų konstrukcijai naudoti net keli sluoksniai vadinamųjų „saulės kliošų“, tad prireikė itin daug audinio ir kruopštaus techninio išpildymo.
Ryški rytietiška scenografija suteikė puikią galimybę laisvai žaisti spalvomis – o tai man ypač artima ir įdomu. Vis dėlto, kad spalvų gausa netaptų dominuojanti ar trikdanti, choro grupes sąmoningai suskirsčiau pagal spalvines gaires. Vyrams pasirinkau melsvų atspalvių gamą, kuriančią vėsos, santūrumo įspūdį, o moterų kostiumuose dominuoja šilti tonai – nuo švelnios rožinės iki sodrios bordo. Pagrindiniams personažams skyriau ryškias, išraiškingas spalvas – turkio, purpurinę, raudoną, aukso. Šios spalvos ne tik vizualiai išskiria pagrindinius veikėjus, bet ir atliepia jų charakterių dinamiką. Prie jų derinau aukso spalvos papuošalus ir detales – pati operetės tema to tarsi reikalauja (juokiasi). Spektaklio biudžetas ribotas, todėl audinių ir aksesuarų ieškojome tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – teatro komanda puikiai susitvarkė su šiuo iššūkiu ir mums pavyko viską suderinti.
Šiuolaikinės mados akcentu taps „Fielmann“ prekės ženklo akiniai nuo saulės. Noriu atkreipti dėmesį, kad ir šiandienos Rytų atstovai, vilkėdami savo tradicinius rūbus, nevengia derinti jų su moderniomis detalėmis, tokiomis kaip stilinga avalynė ar akiniai nuo saulės. Man visiškai įsivaizduojamas šių laikų sultonas su ilga tunika, galvos apdangalu ir… akiniais nuo saulės.
Ar buvo kostiumas ar personažas, kurio įvaizdį kurti buvo ypatingai įdomu ar sudėtinga?
Rytietiška vyrų apranga, haremo moterų kostiumai – gundantys, tačiau subtilūs, nepernelyg atviri – kuriant šiuos kostiumus reikėjo pasinerti į jų specifiką, paieškoti įkvėpimo, pasigilinti į kultūrinius kontekstus. Šios užduotys man buvo labai įdomios.
Visgi įdomiausiais ir daugiausiai iššūkių pareikalavusiais kostiumais pavadinčiau tuos, kurie skirti baleto artistams. Vienoje iš operetės scenų jie įkūnys jūros pasaulio gyventojus – fantastinius padarus, primenančius undines. Šiems kostiumams panaudojau elementus, kurie buvo ir mano naujausiose mados kolekcijose – juostas. Labai įdomu ir smalsu, kaip jos atrodys šokio judesyje – tikiuosi, kad tai taps viena iš vizualiai stipriausių scenų spektaklyje.
Ką norėtumėte, kad žiūrovas pajustų ar pastebėtų žvelgdamas į Jūsų kurtus kostiumus?
Gyvename nuolat besikeičiančiame laikmetyje, kupiname chaoso ir nežinomybės, todėl šioje operetėje kviečiu žiūrovus pasinerti į harmoniją, kurią suteikia J. Strausso muzika. Mano tikslas – sukurti vizualinę atmosferą, kuri leistų žiūrovams pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių, atsipalaiduoti ir pasimėgauti džiaugsmu, kurį ši unikali operetė gali suteikti. Norėčiau, kad žiūrovai pajustų grožį ir, žinoma, optimizmą, kurio kupinas šis muzikinis reginys.
Kalbino Žaneta Skersytė
