renginiai Klaipėdoje
Balandžio 26-ąją, Tarptautinės šokio dienos proga, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje įvyks dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui. Pirmojoje dalyje žiūrovai išvys choreografės Editos Stundytės ir kompozitoriaus Arvydo Malcio vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“, kuriam diriguos KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.
Antrojoje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernat Blay Bosch (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas, sukurtas bendradarbiaujant su muzikos kūrėjais: Yana Shliabanska (Ukraina), Dylanu Iuliano (Italija), Kristijonu Lučinsku, Donatu Bielkausku, Jonu Raudonium ir Andriumi Stakele (Lietuva).
Kompozitoriai pasakoja apie jautrų ir kūrybiškai intensyvų bendradarbiavimą su choreografais – jų bendros idėjos gimė iš gilaus įsiklausymo vienas į kitą, iš vizijų susijungimo ir abipusės pagarbos. Juos įkvėpė ne tik konkrečios M. K. Čiurlionio drobės, bet ir jo muzika, meninė pasaulėjauta. Muzikos kūrėjai įvardija motyvus, gimusius iš širdies plakimo, jūros alsavimo, iš spalvų ar net vos kelių sekundžių trukmės muzikinio garsaeilio.
Jonas Raudonius: lengva pasinerti į Čiurlionio muzikinį sapną
Choreografės Darios Verovkos ir elektroninės muzikos kūrėjo Jono Raudoniaus įkvėpimu tapo gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. J. Raudonius sako džiaugsmingai sutikęs prisidėti prie projekto, nes „Ramybė“ – vienas jo mėgstamiausių M. K. Čiurlionio darbų.
Kurdamas muziką J. Raudonius siekė kuo taikliau perteikti paveikslo vaizdinę erdvę garsais. Jo dėmesį patraukė esminiai vizualiniai elementai: rami, beveik sustingusi jūra, tolumoje į mistinę būtybę panaši sala. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas alsuoja ramybe, tačiau įsižiūrėjus atidžiau išryškėja atšiaurios vienatvės pojūtis, o salos šešėlyje slypi kažkas keliančio nerimą — tarsi švytinčios akys stebinčios iš tamsos. Dangus ima niauktis. Visa tai virto trumpa, tačiau intensyvia kelione per paveikslo garsinę kraštovaizdžio viziją.
Kūrybinis procesas, pasak muzikos kūrėjo, nebuvo lengvas – abu paveikslo įkvėpti kolegos buvo pilni idėjų, tad reikėjo laiko viską susiderinti. Juo labiau, kad tai pirmasis bendras jo ir Darios projektas. Laikui bėgant atsirado stiprus kūrybinis ryšys, o galiausiai – labai artima meninė kalba. J. Raudonius viliasi, kad tai tik daugelio jų bendrų darbų pradžia.
Asmeninis J. Raudoniaus ryšys su M. K. Čiurlioniu užsimezgė dar vaikystėje, mokantis groti fortepijonu. „Noktiurnas f-moll“ buvo jo mėgstamiausias koncertinis kūrinys, kurį jis interpretavo plačiai, romantiškai. Čiurlionio muzika jam labai artima – melodijos kupinos nostalgiško ilgesio, akordų dermė primena gamtos vaizdus, o muzikinė erdvė turi savotišką hipnotizuojantį poveikį. J. Raudonius sako, kad labai lengva pasinerti į Čiurlionio muzikinį sapną – būtent į tokį, kuris įkvėpė šį naują choreografinį pasakojimą.
Yana Shliabanska: svarbiausia, kad muzika įkvėptų
Romano Semenenkos kompozicijai „Mindscapes“ (Minčių peizažai) muziką kūrė choreografo tautietė Yana Shliabanska. Anot ukrainietės, ją žavi kaip harmoningai M. K. Čiurlionio kūrybinės idėjos atsiskleidžia tiek muzikoje, tiek tapyboje. „Jaučiu stiprų ryšį su muzikos vizualumu. Kurdama muziką ir siekdama struktūrizuoti muzikinę medžiagą dažnai remiuosi vizualinėmis idėjomis. Todėl šis tapytojo ir kompozitoriaus junginys man atrodo ypač organiškas ir vertingas“,- sakė ji.
Anot Y. Shliabanskos, ją sudomino choreografo R. Semenenkos idėja apie minties gimimą ir formavimąsi. „Pradėjau įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti išreikšta judesiu ir garsu. Kaip iš chaoso – „kosmoso“ garsų – gimsta muzikinis motyvas, tada frazė palaipsniui įgauna „kūną“ – muzikinę faktūrą. Tačiau pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo vos kelių sekundžių trukmės M. K. Čiurlionio kantatos „De Profundis“ pradinio motyvo fragmentas. Šį kūrinį pasiūlė Romanas, o muzikos spalva, tonas ir nuotaika mane labai įkvėpė. Nutariau visą kūrinį tarsi išauginti iš šios mažos „sėklos“, aplink ją konstruojant visą faktūrą ir struktūrą. Net kai girdime ilgas ambientines tekstūras, jos vis tiek yra išvestos iš to motyvo — stipriai transformuotos ir ištemptos. Nesvarbu, ar aiškiai atpažįstamas, ar vos juntamas, tas motyvas nuolat skamba visoje muzikoje. Man šiame procese labai svarbi buvo medžiagos ergonomikos sąvoka“,– tikina kūrėja.
Yana taip pat atskleidžia, kad pirmą kartą leido choreografui įžengti į savo „darbinę virtuvę“ – bendrą kūrybos procesą, kuriame kartu su Romanu realiu laiku kūrė perkusijų partiją paskutiniam epizodui. Tuo momentu Romanas tapo ne tik choreografu, bet ir bendraautoriu.
„Mindscapes“ – tai ne tik muzikinė kompozicija, bet ir gilus meninis dialogas, kuriame muzika ir judesys tampa vieniu, leidžiančiu klausytojui ir žiūrovui pasinerti į unikalų minčių peizažą. „Labai svarbu, kad muzika įkvėptų choreografą, o ne taptų jam našta. Juk jis su ja praleis daugybę repeticijų valandų. Išgirdusi patvirtinimą, jog muzika įkvepia – supratau, kad tai ir buvo svarbiausia…“, – sako Yana.
Andrius Stakelė: muzika – lyg kūdikio ar jūros alsavimas
„Kūrybinis procesas buvo puikus – Mantas pateikė aiškų kompozicijos „Gyvybės kurjeris“ struktūrinį planą ir kone iš pirmo karto viskas „susiklijavo“. Vėliau reikėjo tik kelių detalių korekcijų pagal šokio struktūrą“, – sako A. Stakelė. Kūrinys prasidėjo nuo choreografo Manto Ūso atsiųsto muzikinio takelio – tai buvo jo dar negimusios dukrytės širdies plakimas, užfiksuotas įraše. Šis garsas tapo pagrindiniu atspirties tašku ir galingu emociniu impulsu, leidusiu gimti harmoningam kūriniui su subtiliais niuansais ir vingrybėmis.
A. Stakelė pasakoja, kad šokdamas „Auroje“, jis dalyvavo spektaklyje pagal M. K. Čiurlionio „Jūrą“ ir šis prisiminimas natūraliai susijungė su dabartiniu darbu. „Tą gyvybės alsavimą – tiek būsimo vaiko, tiek jūros – pabandžiau sujungti į vientisą muzikinę sintezę. Taip gimė aštuonių minučių kūrinys apie gyvą būtybę, išreiškiamą per elektroninius garsus, su Čiurlionio „Jūros“ aidu“, – pasakoja kompozitorius.
Širdies plakimas simbolizuoja gyvybės pradžią, o jūros motyvas – jos tęstinumą, judesį ir gylį. Šie du motyvai, kaip priešprieša ir sintezė tuo pačiu metu, suteikia kūriniui ypatingą dinamiką.
„M. K. Čiurlionio kūryba man, kaip kompozitoriui ir šokėjui, ypatinga. Nors nesu tipiškas klasikinės muzikos gerbėjas, Čiurlionio darbai man nėra svetimi – tiek jo muzika, tiek tapyba. Ne kartą teko gilintis į jo kūrybą ne vien paviršutiniškai – kai kuriuos kūrinius analizavau detaliau, stengdamasis suprasti jo meninę logiką ir vidinį pasaulį. Jo muzikoje ir tapyboje jaučiasi ir emocija, ir labai aiški vidinė tvarka – tai mane žavi kaip kūrėją“, – akcentuoja A. Stakelė.
Kristijonas Lučinskas: kartų skirtumai – puikus įkvėpimo šaltinis
Choreografės Auroros Ruvoletto ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko kūrybinės bendrystės dėka gimė choreografinė kompozicija pagal paveikslą „Pasaka II“. Pasak kompozitoriaus, kūrybos atspirties tašku tapo choreografės išgryninta vizija – paveikslo siužetas, kuriame naujagimis, stovėdamas ant kalvos, siekia pienės pūko, o virš jo sklendžiantis erelis tarsi saugo vaiką. Tai tapo muzikos teminiu branduoliu. Ši scena įkvėpė kurti garsinę atmosferą, lengvą tarsi rūkas, kupiną paslapties, saulėlydžio šviesos, vėjo gūsio ir švelnios globos nuo išorinio pasaulio.
Kompozicijoje subtiliai įpintas ir M. K. Čiurlionio preliudo „F-dur – a-moll“ motyvas, o muzikinėje faktūroje netrūksta akcentų, tiesiogiai reaguojančių į choreografijos ritmą. Pasak K. Lučinsko, kūrybiniame procese su Aurora jie diskutavo apie stilistiką, tekstūrą ir galiausiai susitarė dėl synthwave, retrowave skambesio – šiek tiek nostalgiško, primenančio kelionę į vaikystės sapną.
Kompozitorius neslepia, kad bendras darbas pareikalavo abipusio įsiklausymo ir kantrybės – kartais išryškėdavo kartų skirtumas, lemiantis skirtingą meninių idėjų raišką. Vis dėlto, pasak jo, ši įvairovė tapo kūrybos privalumu. „Skirtumas tarp kartų taip pat puikus įkvėpimo šaltinis“, – sako jis, pabrėždamas, kad po kelių susitikimų ir idėjų mainų jie atrado bendrą kalbą.
K. Lučinskui M. K. Čiurlionio kūryba yra ne tik meninis autoritetas, bet ir dvasinis orientyras. Jis apibūdina Čiurlionio pasaulį kaip beribės vaizduotės ir dvasingumo sankirtą, kurioje kasdienybė virsta subtiliu sapnu. „Jo darbuose jaučiu šviesą, dėl kurios norisi leistis į ieškojimus ne tik mene, bet ir savyje“, – sako kompozitorius, įvardindamas Čiurlionį kaip nepaprasto gylio įkvėpimo šaltinį.
Dylan Iuliano: dėkoja už galimybę tyrinėti muzikos ir šokio ryšį
Muzikos kūrėjo Dylan Iuliano ir choreografės Elly Bruno kūrybos dėka scenoje naujai atgims M. K. Čiurlionio „Miške“. Pasak D. Iuliano, sužinojęs apie projektą, jis iš karto paniro į Čiurlionio muzikinį ir vizualinį palikimą. Kūrinys gimė Berlyne, asmeninių permainų laikotarpiu, todėl jame atsispindi ir emocinė įtampa.
„Aš dėstau elektroakustinės muzikos istoriją konservatorijoje, todėl mane įkvepia nevaržomas požiūris į garsą ir muziką, kuris išryškėjo per pastarąjį šimtmetį. Visuomet jaučiau dvasinį ryšį su elektroniniais garsais ir stengiausi tai perteikti šioje muzikoje“,– sako Dylan Iuliano.
Kompozitorius stengėsi sujungti tradicinius instrumentus, balsą, aplinkos garsus, sintezatorius bei klubinės muzikos ritmiką į vientisą, švelnų, bet drąsų garsinį pasaulį. „Tarsi nebūtų jokių ribų tarp epochų, technikų ar žanrų. Visus šiuos garsus traktavau kaip „natūralius“, ypač pabaigoje, kur labai ištęstas sintezatoriaus sluoksnis skamba tarsi paniręs po vandeniu ar filtruojamas vėjo“,– sako menininkas.
Pasak D. Iuliano, bendradarbiavimas su Elly Bruno buvo darnus ir įkvepiantis – idėjos sklandžiai virto muzikinėmis struktūromis, o garsai įgijo vizualinius pavidalus. Jis džiaugiasi galimybe tyrinėti muzikos ryšį su kūnu, judesiu ir erdve, kurioje kūrinys bus gyvai atliekamas.
„Nuoširdžiai dėkoju Elly Bruno ir Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę prisidėti prie tokio ambicingo bei įkvepiančio kūrybinio darbo“, – sako kompozitorius.
Donatas Bielkauskas: Čiurlionį pažinti per šiuolaikinį judesį ir muzikinį virpėjimą
Kompozitorius Donatas Bielkauskas, kūręs muziką choreografo Bernat Blay Bosch kompozicijai „Paskutinis šviesos blyksnis“, pasakoja, kad įkvėpimas kilo ne tik iš M. K. Čiurlionio kūrybos, bet ir iš kūrybinio dialogo su choreografu.
Anot jo, įsiklausymas į Bernat sumanymą – kaip menininkas iš kitos kultūrinės aplinkos mato Čiurlionį, kokiais pavidalais ši kūryba jam atsiskleidžia – tapo pagrindu meniniam tiltui. „Tarp mūsų atsirado dialogas, kuriame aš buvau tarsi tarpininkas tarp lietuviškos Čiurlionio tradicijos ir šiuolaikinės Bernat choreografinės kalbos“, – sako muzikos kūrėjas.
Šis bendradarbiavimas įkvėpė kompozitorių rinktis muzikos sprendimus, kuriuose atsiskleidžia amžinybės, susitaikymo su likimu temos. Tylos pauzės, laike išplėsti garsai ir subtilios ritminės struktūros kūriniui suteikė trapios emocinės įtampos.
Pasak D. Bielkausko, jei muziką būtų kūręs vienas, galbūt būtų rinkęsis sau artimesnį, pažįstamesnį kelią, tačiau choreografijos linija atvėrė netikėtų posūkių ir praturtino visą kūrinį. „Šis kūrybinis bendradarbiavimas, nepaisant mūsų skirtumų – kartų, kalbos, kultūrinių patirčių – tapo išties prasminga patirtimi, kuri mane patį nustebino teigiama prasme“, – sako jis.
M. K. Čiurlionio kūrybą kompozitorius vadina ne tik kultūriniu palikimu, bet ir gyvu, daugiaprasmiu reiškiniu, kuriame susilieja garsas ir vaizdas. „Kurdamas muziką šiai choreografijai siekiau perteikti ne citatas, o Čiurlionio dvasią – įsivaizduoti, kokie garsai galėtų skambėti jo paveikslų viduje“, – dalijasi menininkas. Tai ne pirmas kartas, kai šiemet D. Bielkauskas prisiliečia prie M. K. Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus, tačiau būtent ši patirtis leidžia pažvelgti į kūrėjo palikimą per šiuolaikinio judesio ir muzikinio virpėjimo prizmę.
Kalbino Žaneta Skersytė
