Bibliotekoje – „Mirę žodžiai“
Kovo 20 d., ketvirtadienį, 17.30 val., Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje atidaroma Lietuvos dailininkės, keramikės Daivos Ložytės personalinė paroda „Mirę žodžiai“. Parodoje autorė pristato jau matytus ir naujausius savo kūrinius, kuriuose tarsi „sekretuose“ paslėpti išnykę mūsų kalbos žodžiai. Ankstesnieji menininkės kūrybiniai ciklai – „Lėlės“ (2005) įkūnijo individo statiškumą, „Monos“ (2009) perteikė skirtingas jo būsenas ir tapo savotiška priešistore „Jausenoms“ (2014) – apibendrintų formų skulptūroms, savyje talpinančioms ženkliai sudėtingesnę jausminę sąrangą. Prieš pusmetį Klaipėdoje pristatytoje parodoje „(Pa) likimas“ autorė jau kalbėjo apie mūsų tautos savastį įvaizdinančių ženklų svarbą. „Mirę žodžiai“ – nuosekli jos kūrybos tąsa, atverianti ne tik mūsų kolektyvines patirtis, bet ir pabrėžianti tautos savastį liudijančių ženklų svarbą. Paroda veiks iki gegužės 17 d.
„Daiva Ložytė, kaip jai įprasta, toliau lieka prie žmogaus būties temos, tik šįkart ženkliai praplečia analizuojamą lauką. Dabar ji koncentruojasi ne į pavienio individo jausenas, bet abstrahuoja jas iki bendrų patirčių ir gilinasi į tautos kaip stambesnės sociumo struktūros darinį. Nors aktualūs išlieka individualūs asmens bruožai, bet dabar svarbesnės tampa aplinkybės, priežastys nulėmusios istoriškai susidariusios žmonių bendruomenės savastį. Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų tautą jungia ne tik bendra istorija, kilmė, žemė kurioje gyvename, kalba ir kultūra. Ši sąvoka aprėpia daug daugiau, ypač šiais laikais, kai jungiamosios grandys tampa lankstesnės ir ilgesnės, nes savo tautiečius sutinkame kone kiekviename pasaulio krašte.
„Mirę žodžiai“ – apie praeityje susiformavusius ženklus ir kintančias, besimainantiems gyvenimams adaptuojamas jų traktuotes. Juk niekas neatsiranda iš niekur. Viskas ateina iš praeities, turinčios daugiau ar mažiau įtakos dabarčiai. Kaip toli benueitumėm, niekada negalėsime išsižadėti to, ką esame patyrę. Kita vertus, bendruomenę formuoja ne tik priežastys ir aplinkybės, bet ir sutapimai, atsitiktinumai, atsirandantys ir pranykstantys priklausymai, taip pat ir išlaisvėjimai. Ne tik istoriniai, grįsti faktais, bet ir emociniai, psichologiniai saitai, kuriais sąmoningai, atsitiktinai ar net neįtardami susisiejame su kitais. „Mirę žodžiai“, likę kažkur praeityje mus dažniausiai pasiekia neryškūs, it užuominos žaidime „sekretas“ (liet. paslaptys). Tiek šiame vaikystės žaidime, tiek ir mūsų santykyje su praeitimi svarbūs ir bendri ritualai – pažinimo, istorijos konstravimo, netgi užmaršties. Todėl „sekreto“ turinio blukimas kaip ir istorinė atmintis yra nuolat koreguojami sąlyčio su išoriniu pasauliu ir kintančio tautos sąmoningumo. Kitoks santykis su praeitimi neįmanomas, jeigu remiesi ne tik faktais, bet ir išgyvenimais, emocijomis.
Šilumą visomis prasmėmis kaupianti medžiaga – keramika noriai priima autorės pasiūlymą komunikuoti su žiūrovu verbalinės raiškos dėmenimis – žodžiais. Raidė čia tampa ne tik prasmės konstravimo ląstele, bet ir vizualiai paveikiu grafiniu ženklu. Pagrindine išraiškos priemone autorė pasitelkia šimtmečius nebenaudojamus Schwabacher, Kanzleischrift, Gotisch šriftus ir mirusius lietuvių kalbos žodžius įpina į etno audinio raštą, o sidabro glazūros pilkuma čia lyg ūkas, nugulę pelenai ar praeito laiko apnašos, be kurių nebūtų dabarties. Autorės teigimu, „šis darbų ciklas siekia nubraukti užmaršties dulkes nuo gilią prasmę turinčių, bet užmirštų žodžių. Mirusių žodžių prasmė, tokia pirmapradė, dar nepaliesta laiko sluoksnių – švari ir tiksli, juose užkoduota sakrali esmė ir prasmė. Kalba ir žodis yra mūsų savastis, kaip tautos išlikimo garantas“. Kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką privalome tai prisiminti.“
(Menotyrininkė Danguolė Ruškienė)
______
Daiva Ložytė (g. 1957) 1984 m. baigė keramikos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, nuo 1998 m. – LDS Klaipėdos skyriaus Taikomosios dailės sekcijos vadovė. 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje rengia nuo 1991 m. Autorė aktyviai dalyvauja bendrose parodose, šalies taikomojo meno pristatymuose užsienyje, kūrybiniuose pleneruose, simpoziumuose, seminaruose, įvairiuose kultūros projektuose, veda edukacinius užsiėmimus. D. Ložytės kūrinių įsigiję: Lietuvos dailės fondas, Tadžikistano kultūros fondas, Žemaičių dailės muziejus, privačios galerijos ir kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė gyvena ir kuria Klaipėdoje.
Bibliotekos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val., šeštadieniais 10–17 val. Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.
Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie skelbiami įvairiose medijos priemonėse renginio viešinimo tikslais.
Daugiau informacijos (žiniasklaidai):
Danguolė Ruškienė, d.ruskiene@klavb.lt, +370 650 37370
Daiva Ložytė, +370 623 75833
