renginiai Klaipėdoje
Miuziklas „Matilda“ – tai spalvinga, maištaujančių vaikų šėlsmo kupina kelionė į Roaldo Dahlio knygos pasaulį, kuris sužavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia į šio daugybe apdovanojimų visame pasaulyje jau įvertinto kūrinio premjerą Lietuvoje. Ją be KVMT solistų, choro dainininkų, baleto šokėjų ir jaunųjų Klaipėdos vaikų operos studijos artistų atliekamų lengvai įsimenamų dainų ir energingų šokių, papuoš ir įspūdinga scenografija bei kostiumai.
Jaunosios kartos scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė anksčiau yra daugiausia bendradarbiavusi su Klaipėdos jaunimo teatru. Scenografija ir kostiumai miuziklui „Matilda“ – jos pirmas darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Menininkė pasakoja, kaip įkvėpimas virsta realybe ir kokius iššūkius tenka įveikti kuriant nuostabų „Matildos“ pasaulį.
– Kokia bus miuziklo „Matilda“ scenografija?
– Šio spektaklio scenografija – paslaptingas miestas, primenantis senų knygų viršelius. Ji lengvai transformuojasi ir kinta: vienu atveju tai miestas, kitu – biblioteka ar tėvų namai. Šiam efektui sustiprinti didžiąją scenografijos dalį sudaro judančios, riedančios dekoracijos. Tai siurrealistinis, fantasmagoriškas Matildos vidinio pasaulio atspindys.
– Kokios pagrindinės idėjos ar simboliai atsispindės scenografijoje? Kaip jie padės perteikti spektaklio siužetą ir nuotaiką?
– Kadangi spektaklio „Matilda“ siužete svarbu, kad scenos būtų susietos tarpusavyje, siekiau, kad ir scenografija būtų pritaikyta prie kūrinio idėjos. Pagrindinė koncepcija – visas veiksmas vyksta pagrindinės herojės Matildos galvoje. Scenos vaizdas turi atspindėti jos vidinį pasaulį.
Matilda yra vieniša, nemylima, o jos vienintelis džiaugsmas – knygos. Jos tampa jos geriausiais draugais (diskutuojant su režisiere Rūta Bunikyte, atsirado net papildomas personažas, padiktavęs scenografijos kryptį). Kadangi R. Dahlio kūrinyje itin svarbios mokyklos, šeimos, bibliotekos ir panelės Hani erdvės, jos aiškiai formuojamos ir scenografijoje. Dėl to neišvengiamai atsiranda transformuojami scenografijos segmentai.
Didžioji spektaklio dalis vyks mokykloje. Nusprendžiau ją pateikti kaip Matildos knygų pasaulio dalį, kuris pamažu nyksta ir deformuojasi – taip visų pirma pabrėžiant direktorės Trančbul žiaurumą bei jos įvestą neteisingą, gniuždančią tvarką. Tuo tarpu mokinių personažai suvienodinami, kad taptų tarsi užprogramuota, išskirtinumo neturinčia mase. Juk kai slopinamas kiekvieno vaiko individualumas ir nuomonė, masės tampa lengviau valdomos.
Šie spektaklio simboliai yra patys ryškiausi.
– Kokių medžiagų prireikė norint sukurti „Matildos“ pasaulį?
– Knygos Matildai – ne tik visas pasaulis, bet ir geriausias draugas. Kūrinyje „Matilda“ išryškėja tam tikri klasikos žanro elementai ir knygų pavadinimai, todėl dekoracijos įgavo senų, odinių viršelių pavidalą. Norėjau pabrėžti ankstesnių kartų tradicijas, klasiką, kad knygų viršeliai ilgą laiką buvo odiniai, rankų darbo. Tai – Matildos pasaulis: knygos, turinčios savo istoriją, keliaujančios iš rankų į rankas, puoselėtos ir išsaugotos. Matildos pasaulis – žemiškų ir natūralių spalvų tiek scenografijoje, tiek kostiumuose.
Tuo tarpu tai, kas Matildai nepriimtina ir prieš ką ji kovoja, įgauna sintetinį, „perspaustą“ vizualų pavidalą. Tai beveik prilygsta kičui, tačiau spalvų gama išlaiko subtilumą. Mokykla taip pat yra panaši į Matildos pasaulio koloritą. Mokyklos scenose ypač išryškėja bendras scenografijos, primenančios knygų nugarėles, vaizdas, tačiau jis palaipsniui deformuojamas ir naikinamas. Norėjau pabrėžti, kad net ir Matildos mylimame žinių, knygų pasaulyje gali pasireikšti blogis. Tačiau išlikdama savimi ir nepasiduodama, ji gali pakeisti šį pasaulį, kaip parašyta librete ir knygoje. Galiausiai pasiekiama laiminga pabaiga – gėrio pergalė.
– Kokia spektaklio herojų aprangos stilistika?
– Labiausiai atpažįstami personažai – Matilda ir mokyklos direktorė Trančbul. Šio kūrinio gerbėjai turės galimybę pamatyti savo mylimus ir atpažįstamus personažus iš arčiau.
Spektaklio kostiumai apytikriai atspindi laikotarpį tarp 1970 ir 1990 metų, tačiau jie bus stilizuoti. Kodėl sakau apytikriai? Kiekvienas personažas buvo apgalvotas atsižvelgiant į jo psichologiją, pomėgius ir kitus charakterio bruožus. Visų veikėjų kostiumai stilizuoti – pritaikyti šių dienų žiūrovui, nes realybės atvaizdavimas šių dienų žmogui nėra visiškai priimtinas. Pavyzdžiui, viduramžiais medžiagos, pasirodo, net ir natūraliais pigmentais buvo dažomos labai ryškiomis spalvomis. Tačiau kuriant viduramžių laikotarpio kostiumą šių dienų žmogui, ryškios spalvos atrodo paprasčiausiai neįtikinamai, nes ši epocha mums per stipriai asocijuojasi su žemės tonais. Taip ir „Matildai“ kuriami kostiumai yra pritaikyti. Pavyzdžiui, motina ir tėvas vis dar gyvena savo neatsakingoje jaunystėje, tarsi užstrigę tam tikrame laikotarpyje. Tai pabrėžiu ir jų kostiumuose.
– Gal tam tikri personažai bus kaip nors vizualiai akcentuoti – turės išskirtinius bruožus ar atributus?
– Miuzikle išsiskiria Panelė Hani. Ji – pirma Matildos draugė, turinti žmogaus pavidalą. Šį personažą vaizduoju tiek spalviškai, tiek stilistiškai panašų į Matildą. Abi turi knygų lapų detales apykaklėse ir atvartuose, kurios simbolizuoja jų ryšį su knygų pasauliu.
Kiekvienas spektaklio personažas turės savitus akcentus arba „kabliukus“, kurie pabrėš jų charakterį. Pavyzdžiui, Matildos mama perdėtai rūpinasi savo išvaizda, net atrodo, jog joje nebeliko jokio natūralumo; jos tėvas – pernelyg susirūpinęs savo plaukais ir verslu, o jo gyvenimo tikslas – „apgauti kuo daugiau žmonių ir uždirbti kuo daugiau pinigų“. Mokyklos direktorė Trančbul nekenčia vaikų, ji – autoritarė, siekianti griežtos visų ir visko kontrolės. Tad jos atributai vaizduoja kontroliuojančią diktatorę su keistais, tarsi kankinimo įrankiais.
– Ar mokyklos direktorė Trančbul labiausiai trauks žiūrovų akį?
– Tai ryškiausias personažas su atitinkamu kostiumu. Labai sveikintinas režisierės Rūtos Bunikytės sprendimas direktorės vaidmenį skirti vyrui.
Visgi ryškiausi, visiškai neperdedant, bus Matildos tėvai. Jų sintetinės spalvos – tai Matildai nesuvokiamo, nepriimtino ir skaudinančio pasaulio ženklas, nenatūralumo simbolis.
Sunku būtų įvardinti, kuris kostiumas labiausiai trauks akį. Visi personažai yra labai charakteringi, įdomūs ir savaip keisti, todėl buvo didžiulis malonumas kurti jiems kostiumus.
– Gal yra daugiau detalių, kurių žiūrovai galbūt nepastebės iš pirmo karto, bet jos jums atrodo svarbios?
– Žinoma. Pasidalinsiu viena išmąstyta detale: nors R. Dahlis tiesiogiai neparašė, bet galima suprasti, kad mokyklos direktorė Trančbul dalyvavo Olimpinėse pasaulio žaidynėse. Bandydama susivokti, kelintais metais ji galėjo dalyvauti, supratau, kad 1980-aisiais, kai Olimpinės varžybos vyko Maskvoje, Sovietų Sąjungoje. Sovietai pakeitė Olimpinių žaidynių logotipo spalvą, ko daryti negalima. Taip jie parodė savo valdžią ir tarsi pasisavino žaidynes: paliko savo atpažįstamą ženklą – raudoną spalvą. Tad direktorės kostiume, kai ji persirengia sportiniais rūbais, yra marškinėliai su raudonu Olimpinių žaidynių logotipu. Taip pat ir sporto salės scenoje naudojami raudoni lankai, iš jų suformuojamas „pasisavintas“ logotipas. O spektaklio finale Matilda ir vaikai nugali blogį – direktorę Trančbul. Ši detalė pabrėžia mano tvirtą nuomonę apie karą Ukrainoje.
– Miuziklo kostiumai turi ir perteikti bendrą spektaklio estetiką, ir būti patogūs judėti. Ar derinate scenografijos ir kostiumų sprendimus su choreografijos poreikiais?
– Visada. Gal šiame darbe mažiau bendravome su choreografu dėl laiko stokos, tačiau man svarbiausia, kaip jaučiasi aktorius. Juk viskas stovi ant jų. Mano darbas nėra tik sugalvoti kostiumą ar scenografiją. Norisi scenografiją ir kostiumus pritaikyti atlikėjui taip, kad jis turėtų su kuo „žaisti“, kas padėtų vaidmeniui, net jei tai reikštų, kad turėčiau keisti savo pirminę viziją. Tad į kiekvieną aktorių ir judesį atsižvelgiu, ir noriu savo darbu padėti. Juk spektaklis – komandinis darbas, ir geras galutinis rezultatas pasiekiamas tik bendrai kuriant. Visada turiu išklausyti, pamatyti ir, jei matau, kad neveikia – keisti. Čia kaip su paveikslu: kad ir koks geras kūrinys, jeigu rodomas netinkamoje šviesoje, praranda savo kokybę.
Labai svarbus ir teatro sukirpėjų bei siuvėjų indėlis. Jos išmano kiekvieno aktoriaus kūno proporcijas, privalumus ir trūkumus. Labai svarbu paminėti šiuos žmones, kurie neįrašyti į spektaklio komandą. Tai labai svarbi gamybos dalis, be kurios spektaklis tiesiog neįvyktų! Siunčiu linkėjimus ir nuoširdžiai dėkoju.
– Kaip vyksta bendradarbiavimas su režisiere ir choreografu?
– Puiki komanda! Nors kartu dirbu pirmą kartą, iš karto pajutau pasitikėjimą. Su režisiere Rūta Bunikyte radome bendrą kalbą kone nuo pat pirmo skambučio. Esu sužavėta Rūtos profesionalumu. Ji tiksliai žino, ko nori, yra labai disciplinuota ir kūrybiška asmenybė. Pradėjome diskutuoti apie spektaklį „Matilda“ vasaros ir rudens sankirtoje. Mane sužavėjo Rūta, kai po daugelio diskusijų ir paieškų priėjome prie galutinio vaizdo. Ji atnešė savo sąsiuvinį, kuriame kiekviena scena buvo supaišyta: aktorių kryptis, kokiose vietose bus naudojamas rekvizitas ir t.t. Tai be galo padėjo orientuotis į sumanymą ir kuo maksimaliau bei kokybiškiau sukurti galutinį rezultatą. Tad ši savybė yra labai stipri – režisierė atsižvelgia į kiekvieno darbą ir jį gerbia bei ieško bendrų sprendimų taip maksimaliai įtraukdama visą komandą.
Kaip minėjau anksčiau, su choreografu Taurūnu Baužu bendraujame mažiau, tačiau jaučiu stiprų pasitikėjimą, lankstumą ir prisitaikymą. Abu atsižvelgiame į sugalvotus sumanymus ir leidžiame sau tiesiog kurti.
– Ar nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro erdvė suteikia daugiau galimybių kūrybai?
– Čia daugiau galimybių kostiumų gamybai ir įgyvendinimui. Suburtas nemažas, be galo profesionalus, o svarbiausia – mylintis ir tikintis teatro pasauliu kolektyvas. Miuziklo dekoracijų konstrukcijas gamino nuostabus meistras Remigijus Jančauskas ir jo komanda „Baltic Art Force“ iš Vilniaus. Didžiąją dekoravimo dalį gamino KVMT dirbantis Haroldas Grigaliūnas, labai gerai išmanantis dekoracijų gamybą. Tikras profesionalas, smarkiai prisidedantis prie šio spektaklio idėjų įgyvendinimo.
– Su kokiomis mintimis laukiate miuziklo premjeros?
– Dabar vienintelės mintys – suspėti. Labai daug personažų, specialus grimas ir scenografija, pritaikoma kiekvienam veikėjui ir scenai, o tam reikia nemažai laiko, kad viską sujungtume į bendrą visumą, kad visa tai atitiktų bendrą idėją. Labiausiai norisi, kad spektaklis patiktų žiūrovams, istorija įtrauktų. Tad šiuo metu didžiausias jaudulys – prieš žiūrovus.
– Kuo darbas su miuziklu „Matilda“ skiriasi nuo kitų jūsų darbų? Kuo šis projektas reikšmingas jums kaip kūrėjai?
– Įprastai mėgstu ramesnes spalvas, subtilius kontrastus, siurrealistinį pasaulį. O čia kai kur atsiranda sintetinės spalvos, margumynas. Tačiau kurdama teatrui stengiuosi nuslopinti savo ego ir kuo raiškiau atskleisti kūrinį, jį vizualiai pritaikyti nūdienos žiūrovui, „paliesti jo vidų“ bei atsižvelgti į kūrybinės komandos poreikius. Tad kaskart stengiuosi išsikelti iššūkių ir neužsibūti vienuose rėmuose.
Man šis spektaklis yra labai artimas, pati tema – taip pat labai artima. Savo scenografijos magistro studijų diplominiam darbui paskyriau ketverius metus, vystydama būtent šią temą, pasitelkdama savo asmeninę patirtį. Panašu, kad ši tema vis manęs nepaleidžia, sugrįžta įvairiais pavidalais.
– Minėjote, kad iššūkiai jums padeda išsivaduoti iš įprastos rutinos, vienos stilistikos rėmų. Ar buvo kokių nors specifinių techninių iššūkių, kuriuos teko priimti ir spręsti kuriant scenografiją šiam spektakliui?
– „Matilda“ – žaismingas, fantastiškas kūrinys, kupinas magijos, tačiau sykiu labai tikroviškas ir artimas kiekvienam žmogui. Magija šiame spektaklyje būtina, todėl su visa komanda siekiame ją atgaivinti scenoje ir sukurti įsimintiną patirtį.
Iššūkių tikrai netrūko – tiek techninių, tiek laiko apribojimų, kurie darė įtaką galutiniam rezultatui. Norėjosi kuo giliau užčiuopti tą grynuolį, kas yra „Matilda“ ir kodėl, tad kūrybinio proceso metu buvo daug apmąstymų ir ieškojimų, atitinkamai kito ir scenografija su kostiumais.
Tačiau ar kūryba būtų įdomi be jų? Kiekvienas iššūkis skatina ieškoti sprendimų, ir būtent tai yra įdomiausią mūsų darbo dalis: iššūkiai priverčia tobulėti, o jei pavyksta juos įveikti, su pasididžiavimu „užsidėti varnelę“, kad pavyko. Tikėkimės, šį kartą taip ir bus.
Kalbino Žaneta Skersytė
