Ne ką mažiau reikšmingas ir kitas faktas: prieš 125 metus, 1900-aisiais, Klaipėdos miestas iš Vokietijos valstybės Smiltynę nusipirko, tad mūsų uostamiesčio sąsajos su kitame marių krante esančia teritorija turi gilias istorines šaknis.
Datų puokštėje – ir Kuršių nerijos (kurios dalis yra Smiltynė) įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 25-metis. Be kita ko, 80-ies metų jubiliejų šiemet mini ir bendrovė „Smiltynės perkėla“.
Taigi, neretai Klaipėdos podukra vadinama Smiltynė turi išskirtinę progą sužibėti naujomis spalvomis, organizuojant įvairius teminius renginius, sutvarkant apleistą, apgailėtinos būklės Smėlio karčemos kopą, šviečiant visuomenę, pasakojant įstabias istorijas, kuriomis Smiltynė tikrai gali pasigirti.
Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į Smiltynės geografinę-strateginę reikšmę. Ji buvusi kelio Kuršių nerija pabaiga arba pradžia. Nuo Romos imperijos laikų (gintaro kelias), viduramžių (karo kelias) iki vokiečių valstybės (europinės reikšmės pašto traktas).
Esama duomenų, jog šiaurinės nerijos dalies vietovė Sandberg (liet. Smėlio kalnas) istoriniuose šaltiniuose paminėta dar 1429 m., tačiau gyvenvietės užuomazgos fiksuotos tik po šimtmečio.
„Augant komunikacijos intensyvumui tarp Marienburgo ir Rygos, Kuršių nerijoje atsiranda tarpiniai, susisiekimo gyvybingumui palaikyti svarbūs objektai – smuklės, o šalia jų ir gyvenvietės.
Dažniausiai apie vienos ar kitos Kuršių nerijos gyvenvietės istorijos pradžią mes ir sužinome istoriniams šaltiniams užfiksavus privilegijos išdavimą smuklei. <…> 1525 m – Smiltynė“, – knygoje „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“ (2001 m.) rašė Klaipėdos universiteto istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.
Smiltynė tokį pavadinimą gavusi neatsitiktinai: prieš šimtmečius aplinka išties nė iš tolo nebuvo panaši į dabartinę, nes nerijos smaigalyje nuolat formuodavosi smėlio kalnai, vyko pustymai, ir pati smuklė iš vienos vietos į kitą kėlėsi net keletą kartų.
Paskutinioji jos vieta – ant priešais kelto švartavimosi vietą esančios kopos (jos viršūnėje išlikę ir smuklės pamatai).
Būtina akcentuoti ir Klaipėdos miesto ryšį su Smiltyne, kuri kartais net nelaikoma uostamiesčio dalimi, nes yra Kuršių nerijoje bei prieš keletą dešimtmečių išties galėjo būti atiduota Neringos savivaldybės globai. Bet Smiltynė – tikrų tikriausia Klaipėda.
„Nerijoje paaugus želdiniams, Smiltynė vis gražėjo ir darėsi vis populiaresne poilsiaviete ir tinkamiausia vieta vilų statybai visai šalia miesto.
Įsitikinęs, kad jos, kaip jūros kurorto ir vilų rajono, vystymasis būtų geriausiai koordinuojamas miesto, jau 1897 m. gruodžio mėn. miestas pradėjo derybas su vyriausybe dėl Smiltynės pirkimo ir 1900 m. rugpjūčio 1 d. nusipirko vietovę už 32 371 markę kartu su jai priklausančia teise statyti paplūdimio namelius <…>.
Tuo pat metu miestas, siekdamas užtikrinti reguliarų, saugų ir pigų susisiekimą su Smiltyne, už 28 000 markių įsigijo kelto privilegiją ir perkėlos sklypus <…>“, – rašė Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919).
Savo aukso amžių Smiltynė pasiekė tarpukariu, kai tapo populiariausia klaipėdiečių poilsio, pabėgimo nuo miesto triukšmo, dulkių, taršos vieta.
Kultūrinių renginių flagmanu tapo apie 1907-1908 m. statytas Smiltynės kurhauzas su šalia jo buvusiu lauko restoranu (vok. Kurgarten), nedidele estrada.
Čia kasmet vykdavo koncertai, Joninių šventės, ypatingo dėmesio Smiltynė sulaukė 1934 m., pirmosios Jūros dienos metu.
„Smiltynėje ne vien tik kurorto sezono metu, bet ir visais metų laikotarpiais, ir ne tik kurhauze galėjai linksmai laiką praleisti <…>.
Mažiau pasiturintiems Klaipėdos miesto gyventojams Smiltynė buvo geriausia vieta pravėdinti miesto ir fabrikų dulkėmis apneštus plaučius, nusiplauti sunkios darbo dienos pėdsakus“, – knygoje „Pajūriais, pamariais“ (1963 m.) rašė Alfonsas Neverdauskas (1902-1970).
Smiltynės kerai neišnyko ir XXI amžiuje.
