Šiemet Paryžius kitoks. Šalyje, puoselėjančioje ilgametes kultūros sezonų tradicijas, pirmąkart vyksta lietuviškasis. Jungtinė paraiškų komisija atrinko apie 130 projektų, tarp kurių – ir meno galerijų rajone Marais įsikūrusi „Lazarew“, grupinėje fotografijų parodoje „Sulaikytas kvėpavimas” pristačiusi išskirtinių Lietuvos menininkų kūrybą: vieno didžiausių meistrų Antano Sutkaus fotografijas, Prancūzijos lietuvių dueto Svajonės ir Pauliaus Stanikų instaliacijas bei tarpdisciplininio meno kūrėjos Audros Vau kūrybą. Po atidarymo, galerija, surizikavusi priimti kviestinę kuratorę, sulaukė puikių atsiliepimų, žymi menotyrininkė Catherine Duparc savo socialinėje paskyroje įvertino, kad paroda – sukrečianti gerąja prasme. O viskas galėjo pakrypti nebūtinai taip. Tokio masto renginiuose svarbi net, rodos, nereikšminga smulkmena – apie tai dalijasi šios parodos kuratorė, menotyrininkė Julija Palmeirao ir Liudas Andrikis, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) vadovas.
- Mūsų bendradarbiavimas su KKKC įvyko kone paskutinėmis dienomis, nors projektas „Sulaikytas kvėpavimas” nukeliavo netrumpą pasiruošimo kelią,- partnerystėje buvus tam tikros „avantiūros“ pripažįsta J. Palmeirao.– Dar 2021 metais vienos Paryžiaus galerijos buvau pakviesta kuruoti parodos, susijusios su fotografija, mat lapkritį vykstant meno mugei „Paris Photo“, beveik visos galerijos stengiasi parodas sieti su ja. Artėjo Lietuvos sezonas Prancūzijoje, tad vienareikšmiai pasiūliau lietuvius kūrėjus. Pavyko pritraukti ir paramą, ir viskas klostėsi gana sklandžiai, kol šių metų pradžioje dėl galerininikės ligos teko projektą nutraukti. Netrukus radau jaunos aktyvios galerininkės Lauros de Pontcharra vadovaujamą „Lazarew“, tačiau pakeitus partnerį, praradome dalį finansinės paramos. O menininkai, su kuriais pasirinkau dirbti, yra aukšto lygio profesionalai, ir nenorėjome parodos daryti kitaip nei buvome numatę. Todėl Liudo Andrikio bendradarbiavimo pasiūlymas mums buvo nepaprastai svarbus.
- Rugsėjy netikėtai sulaukiau Svajonės ir Pauliaus Stanikų skambučio, – pratęsia L. Andrikis. – Menininkų duetas SetP Stanikai Lietuvos ambasadoje Paryžiuje su dideliu pasisekimu buvo tik ką atidaręs parodą „Šaknys“, ir pasakojo susidūrę su techniniais iššūkiais, ruošiantis dar vienai Lietuvos sezono Prancūzijoje parodai. Su Svajone ir Pauliumi KKKC bendradarbiauja nuo 2012-ųjų, o 2021 metais, man pradėjus vadovauti įstaigai, pirmoji rengta paroda taip pat buvo šio dueto. Išlikę šilti santykiai, be to, KKKC jau turėjo patirties, įgyvendinant šių menininkų sumanymus, todėl prisidėti ir spręsti techninius instaliacijų klausimus nebuvo sudėtinga.
- Julija, kaip atrinkote menininkus, tokius skirtingus „susiejote“ į vieną temą, ir kodėl būtent šie trys?
- Mane kaip menotyrininkę, jau seniai domino tarpinės būsenos analizė. Būsena tarp buvo ir bus, bet ne dabar. Visada žavėjausi SetP Stanikų kūryba – jie man būtent tokie, ne šios žemės kūrėjai, gebantys išnešti žiūrovą į kitas dimensijas, naudodami banaliausius objektus ir medžiagas. Esu didelė humanistinės fotografijos mylėtoja, ir Antano Sutkaus objektyvo žvilgsnis mane visada labai jaudino, ypač jo masinių scenų fotografijos, kuriose tarsi kunkuliuoja gyvenimas, bet jis toks sustingęs, kad nesupranti, ar užfiksuoti „gyvenimai” yra fikcija ar buvo tikrovė. O kai 2021 metais pamačiau Audros Vau pilnačių fotografijų seriją „Sulaikytas kvėpavimas”, man viskas atsistojo į savo vietas, supratau, kad tai yra būtent tai ko ieškau, būtent tas nebūties ir amžinybės susiliejimas, sulaikius kvėpavimą. Tad man labai organiškai susidėliojo parodos menininkų sudėtis ir parodos pavadinimas – jį „pasiskolinau“ iš Audros Vau fotografijų serijos, kurią ir pristatau šioje parodoje.
- Galerijos nemėgsta „svetimų” kuratorių, ir teko skaityti, kad „Lazarew“ čia – ne išimtis. Kodėl jie vis tik priėmė sprendimą bendradarbiauti su Jumis?
- Išties, ši paroda yra nauja patirtis galerijai „Lazarew“, jie niekada nėra dirbę su kviestiniais kuratoriais. Esu nepaprastai dėkinga galeristei Laurai de Pontcharra, kuri, šiek tiek pasvarsčiusi, ėmėsi šios avantiūros ir įsitraukė į ją su didele energija ir atsakingumu.
- Kuo svarbus dalyvavimas tokio masto kultūriniame reiškinyje meno įstaigoms, galerijoms, esantiems gerokai atokiau nuo didžiųjų meno traukos centrų? Kokie suplanuoti pristatymai, susitikimai?
- Kadangi paroda vyks trumpą laiką, stengiamės išnaudoti kiekvieną dieną,- pradeda Julija.-Vyksta privatūs turai po parodą su meno kolekcininkais, Prancūzų instituto atstovais, moksleivių grupėmis, Prancūzijos lietuvių bendruomenės nariais. Kadangi visas Lietuvos sezonas yra orientuotas į prancūzų publiką, stengiamės kuo išsamiau pristatyti šią parodą būtent jiems. O Prancūzijos publika yra itin smalsi ir žingeidi. Tai labai džiugina ir motyvuoja.
- Lietuvos sezonas Prancūzijoje vyksta pirmą kartą istorijoje, įvairiuose miestuose pristatoma lietuvių menininkų kūryba, ir džiugu, kad taip susiklosčius aplinkybėms, čia dalyvauja ir KKKC,- sako Liudas.- Užmegztos pažintys su Prancūzų instituto atstove, prancūzų ir belgų galeristais, kolekcionieriais. Tikiuosi, jog šios pažintys atvers galimybes pristatyti klaipėdiečius menininkus tarptautinėje scenoje.
Lietuvos sezonas Prancūzijoje 2024 – tai partneryste tarp dviejų šalių kuriama programa. Subūrusi menininkus, mąstytojus ir visuomenės veikėjus, ji aprėps platų šiuolaikinės kultūros reiškinių, medijų ir aktualių temų spektrą. Nuo rugsėjo 12 iki gruodžio 12 dienos renginiai vyks daugiau nei 30-yje miestų. Partnerysčių projektus pristatys apie 130 Prancūzijos ir panašiai tiek Lietuvos kultūros organizacijų. Programoje – daugiau nei 200 renginių, dalyvauja per 500 menininkų, atlikėjų, ekspertų. Renginiuose laukiama daugiau nei pusės milijono žiūrovų ir lankytojų.
KKKC informacija
