Praėjusią savaitę užbaigti dokumentinio filmo apie Lietuvos švyturius „Laisvės švyturiai. Lietuva“ filmavimo darbai. Grupės švyturių entuziastų inicijuotas sumanymas leisis į kelionę per visus svarbiausius ir gražiausius Lietuvos švyturius, atskleis nedaug kam žinomas istorijas ir prakalbins žmones, švyturiams paskyrusius savo gyvenimus. Dokumentinio filmo premjera numatoma 2025 m. pavasarį, o šiandien kūrėjai dalinasi būsimo filmo epizodais.
Dokumentinis filmas „Laisvės švyturiai. Lietuva“ apžvelgia visus svarbiausius Lietuvos švyturius: esamus ir prarastus, matytus ir užklotus užmaršties dulkėmis. Filmo kūrėjai leidosi į kelionę nuo Ventės rago per Neringą, Klaipėdą iki Šventosios, o ją užbaigė Uostadvaryje. Dokumentinio filmo herojai – švyturininkai, švyturių tyrėjai, inžinieriai – pasakoja švyturių ir su jais susijusių žmonių istorijas. Vienas iš filmo iniciatorių inžinierius Tomas Jačionis teigė, kad šiemet neišlikęs senasis Nidos švyturys, kitaip žinomas kaip Raudonasis Kristupas atšventė garbingą jubiliejų – 150 metų. „Galbūt šiandien jo šviesa yra tik metafora, bet ji pakankamai ryški, kad pasiektų savąjį tikslą. Tikslą gyventi žmonių atmintyje nepaisant fakto, kad šio šviesos šaltinio tiksli vieta dar tik ieškoma. Minėdami Nidos švyturio sukaktį ir palydėdami Švyturių metus Neringoje ir Klaipėdoje, pristatome dokumentinio filmo „Laisvės švyturiai. Lietuva“ anonsą“, sakė T. Jačionis.
Filmo misija – ne tik švietėjiška
„Laisvės švyturiai. Lietuva“ prodiuserė Daiva Bilinskienė prisimena, kad filmo idėja gimė kuriant dokumentinių apybraižų ciklą „Restauratoriai“. Filmuojant seriją apie Pervalkos švyturio restauravimą, įvyko lemtinga pažintis su inžinieriumi T. Jačioniu. Kaip pasakojo D. Bilinskienė, ji pastebėjo jog su švyturiais susiję žmonės yra kitokie, kiekvienas tarsi paženklintas „šviesos kodo“, todėl pradžioje kilo sumanymas parengti pasakojimų ciklą apie švyturininkus. Tačiau vėliau nuspręsta temą praplėsti ir įtraukti daugiau švyturių šviesos paženklintų žmonių, sukuriant pilnametražį dokumentinį filmą apie juos ir jų magišką santykį su švyturiais. Prodiuserė džiaugėsi darnia filmavimo komanda, kuri išliko draugiška net ir kartu dirbant po 10-12 valandų, siekiant švyturius užfiksuoti anksti ryte ir naktį. D. Bilinskienė papasakojo ir kuriozišką situaciją, susijusią su orais: režisierius tikėjosi, kad filmavimų metu pavyks iš laivo užfiksuoti audringesnius vandenis, siekiant perteikti jūreivių palengvėjimą išvydus namų švyturį. Tačiau Lietuvos pajūris, lyg užsispyręs, visas filmavimų dienas demonstravo idealius saulėtus vasaros orus be lašelio lietaus ir vėjo. Režisierius H. Klevinskas net sušuko „viskas per daug gražu!“ – juokėsi D. Bilinskienė.
Pasak prodiuserės, filmas turės didelę išliekamąją vertę, o jo misija yra ne tik švietėjiška: „Laisvės švyturiai. Lietuva“ aplankė daug švyturių visame pajūryje, kurie turėtų sudominti apie juos nedaug girdėjusius žiūrovus. Tačiau kai kurių švyturių būklė yra itin prasta, jie nyksta neprižiūrimi ir laukia kol kada nors bus pripažinti valstybei reikšmingu paveldu. Filmo kūrėjų dėmesys šiems objektams neliko nepastebėtas – pavyko išjudinti atsakingus pareigūnus, institucijas ir organizacijas, kas padėjo iš naujo įvertinti švyturių svarbą ir priimti sprendimus, vedančius į geresnę šių objektų apsaugą. Tai buvo vienas iš svarbiausių filmo tikslų.
Sugrįžimas į vaikystės pasaką
Filmo režisierius Haroldas Klevinskas pasakojo, kad su švyturiais buvo geriau pažįstamas tik vaikystėje, kuomet leido vasaras Šventojoje ir Nidoje. Ten buvę švyturiai, o per rūką veikdavo ir nautofonai – ypatingą garsą laivams skleidžiantys įrenginiai. Iki šiol jų skambesį atsimenančiam H. Klevinskui pasiūlymas juostoje įamžinti svarbiausius Lietuvos švyturius, iškart pasirodė kaip sugrįžimas į vaikystės pasakų pasaulį, o kartu ir įdomus nuotykis – juk galimybė įlipti į tik iš apačios matytų paslaptingų švyturių viršūnę gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Kartu su režisieriumi švyturius filmavo ir operatorius Modestas Endriuška, ir nemažai kvapą gniaužiančių kadrų padaręs dronų pagalba Saulius Balčiūnas.
H. Klevinskas pagrindinę viso filmo žinią nusako taip: esame jūrinė valstybė, tačiau apie savo švyturius žinome vis dar per mažai. Šią padėtį filme bandys keisti du pagrindiniai herojai, kuriuos režisierius vadina tikrais švyturių fanatikais, negailinčiais nei savo laisvalaikio, nei asmeninių finansų švyturių labui. Tai inžinierius, dėstytojas T. Jačionis ir farologas (švyturių tyrinėtojas) Aidas Jurkštas.
Į kelionę po švyturius kartu leidosi ir klaipėdietė žurnalistė, buriuotoja Agnė Bukartaitė, kuriai švyturiai buvo pažįstami nuo vaikystės. Šioje kelionėje švyturiai jai atsivėrė naujais kampais: istoriniu, žmogiškuoju, inžineriniu. Pasak Agnės, tai – cementas, sutvirtinantis supratimą, ką iš tiesų jie mums turėtų reikšti kaip namų, vilties, civilizacijos ir jūrinės valstybės simboliai.
Filme svarbų vaidmenį atliks kapitonai, bei žmonės, ne vienerius metus dirbę švyturių prižiūrėtojais. Dauguma jų jau garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, todėl filmo komanda ypač džiaugiasi, kad nors ir nelengvai, bet pavyko juos prakalbinti ir išsaugoti unikalius pasakojimus. Režisierius akcentavo, kad dokumentinis filmas neturės tradicinio užkadrinio pasakotojo balso, o vietoj jo visos istorijos sklis iš herojų ir dar gyvų liudininkų lūpų. Filme bus daug vandens, daug švyturių, daug laivų ir daug nuostabių žmonių bei jų istorijų – žada H. Klevinskas.
Unikali ekspedicija
Švyturių tyrinėtojas ir dokumentinio filmo veikėjas Aidas Jurkštas Lietuvoje suskaičiuoja apie 50 navigacinių objektų, padedančių orientuotis vandenyje, tačiau filme bus pristatyti tik patys svarbiausi, įdomiausi ir vertingiausi švyturiai. Pasak farologo, šis filmas – tai unikalus švyturių istorijos pjūvis, rodantis viską, ką turėjome vertingiausio, ką turime dabar ir netgi ką turėsime ateityje. Paklaustas kuo ypatingi Lietuvoje iškilę švyturiai, A. Jurkštas nurodo, kad jie, kaip ir žmonės, yra visi skirtingi. Tačiau visi švyturiai turi bendrą bruožą: tai jūrinės kultūros liudytojai. Tyrėjas apgailestauja, kad Antrojo pasaulinio karo metu buvo sugriauti vertingiausi senieji Nidos, Klaipėdos ir ant uosto molo stovėjęs Baltasis švyturiai, tačiau džiugina dar iš Prūsijos karalystės laikotarpio išlikę Pervalkos, Ventės rago ir Uostadvario švyturiai. Kiti buvo pastatyti sovietinės okupacijos metu.
A. Jurkštas švyturių magijai pasidavęs jau 30 metų. Dokumentinio filmo „Laisvės švyturiai. Lietuva“ filmavimo metu tyrėjas dar kartą leidosi per visą Lietuvos švyturių istoriją. Farologas šią ekspediciją vadina unikalia, nes ji leido į švyturius pažvelgti įvairiais, netikėtais rakursais. A. Jurkštui labiausiai įsiminė senojo, medinio Klaipėdos švyturio atstatytos kopijos uždegimas Ventėje ir Šturmuose. „Malkomis kūrenamo švyturio šviesa naktį – tai nenusakomo grožio vaizdas, supratimas, kad tarsi laiko mašina persikėlei į viduramžius, patyrei švyturių istorijos grožį ir magiją. Tai buvo stipru“ – teigė švyturių tyrėjas. Tuo pačiu A. Jurkštas tikisi, kad filmas pasitarnaus jūrinės kultūros sklaidai ir geresniam jūrinės valstybės supratimo įtvirtinimui.
Šiuo metu atliekami filmo postprodukcijos darbai. Premjera numatoma viename iš kino teatrų Vilniuje 2025 m. pavasarį. Vasaros pradžioje filmą išvys LRT žiūrovai, o vėliau dokumentinis filmas „Laisvės švyturiai. Lietuva“ bus pasiekiamas LRT Epika platformoje.
Filmą dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas, Neringos savivaldybė, LRT, Studija TViP.
Partneriai – Lietuvos transporto saugos administracija, Klaipėdos uosto direkcija, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Lietuvos jūreivystės akademija, Nidos Kuršis, A-petit, Svajonių statyba, Šventosios uostas, Šturmų švyturys, Vilnius TECH ,,LinkMenų fabrikas“.
Sekite naujienas: https://www.facebook.com/profile.php?id=61565021698652
Informacija: +370 699 63550
