RENGINIAI-KLAIPĖDOJE
Aktorė Ilona Balsytė: apie knygų pasaulį, iššūkius ir ryšį su jūra
Tradicinio renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai” liepos mėnesio viešnia buvo teatro ir kino aktorė Ilona Balsytė. Į Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinį atvykusi gerokai prieš renginį, aktorė užsuko pasižvalgyti po biblioteką. Vaikštinėdama tarp knygų prisipažino nuo vaikystės svajojusi apie namus su lentynomis iki pat lubų. Savo svajonę pavyko įgyvendinti su kaupu – dabar jos namuose daugybė knygų, sudėtų į aukštas lentynas.
Jūros ošimas lydėjo nuolat
Susitikimą moderavusios Melnragės bibliotekos vyr. bibliotekininkės Inesos Atkočaitienės paklausta apie santykį su skaitymu ir knyga, aktorė atskleidė, kad knygos ją lydi nuo ankstyvos vaikystės. „Pradėjau skaityti ketverių metų. Nepralenkiau tėčio – jis pradėjo dar anksčiau. Kai mano tėčio močiutė apako, tas mažas trejų metų berniukas, mano tėtis, turėjo jai skaityti rimtas knygas, nes ji irgi be skaitymo negalėjo gyventi“, – pasakojo aktorė. Ir prisiminė, kad tėtis, pats perskaitęs turbūt viską, kas buvo tuo metu išleista, jai patardavęs, ką skaityti. Visada klausydavo jo rekomendacijų, tačiau kai jis nusprendė, kad dovanų gauta Pamelos Travers „Merė Popins“ – aštuonmetei jau per vaikiška, skaitė slapta nuo tėčio tualete. „Labai daug skaičiau, negalėdavau sustoti. Skaitydavau ir siurbdama butą, ir grodama pianinu, ir valgydama. Mes neturėjom, kaip dabar, nei interneto, nei daug filmų. Knygos buvo vienintelis dalykas, kas praplėtė mąstymą, suvokimą apie pasaulį, kur tu galėjai mokytis gyventi. Aš galvoju, kad knygos yra didžiausia mokykla. Nes kai skaitai knygą, viską vizualizuoji, tavo vaizduotė veikia, sukuri ir pats pratęsi tas istorijas“, – savo požiūriu dalijosi vakaro viešnia.
Ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai” susitikimų herojai – žmonės, kokiu nors būdu susiję su Klaipėda. Aktorės I. Balsytės sąsajos su uostamiesčiu siekia jos kūdikystę – ji gimė ir pirmuosius gyvenimo metus praleido Melnragėje. Vakaro metu aktorė prisipažino, kad nuo kūdikystės girdėtas jūros ošimas iki šiol jai kelia sentimentus: „Prieš šį susitikimą buvo labai smagu su sūnumi nuvažiuoti į II Melnragę, kur ant pirmos kopos praėjo visa mano kūdikystė. Tėvai nuomojosi dviejų galų namo vieną pusę. Mama vežiodavo mane su vežimėliu kietąja smėlio dalimi. Vežimėlio ratai tada buvo dideli, juos skalaudavo bangos ir taip aš užmigdavau. Mūsų namuose visada girdėjosi jūros ošimas. Galvoju, kad būtent tai, jog kūdikystėje jūra ir jos ošimas mane lydėjo nuolat, man kiekvieną kartą atvažiavus prie jūros gerklėj sukyla gumulas. Juntu didelį ryšį su jūra.“
Tiesa, būsimosios aktorės šeima Klaipėdoje gyveno neilgai. „Mano tėtis buvo jūrininkas, po metų išsikėlėme į Klaipėdą. Bet mamai labai norėjosi, kad tėtis neitų į jūrą, ir dar po metų teko išsikraustyti į Šiaulius. Toliau nuo jūros. Mano gyvenimas prie jūros trumpas, bet labai stipriai mane palietė. Labai myliu jūrą ir Klaipėdą“, – atviravo vakaro viešnia.
Esmės paieškos ir iššūkiai
Paprašyta papasakoti apie pirmuosius aktorystės žingsnius, I. Balsytė svarstė, kad pradžią galima atrasti vaikystėje, kai su pussesere ir pusbroliais statydavo spektaklius. „Režisuodavau juos, rinkdavau pasakas, ką vaidinsime. Mokykloje renginius dariau. Savanoriavau Šiaulių dramos teatre, kad galėčiau pažiūrėti spektaklius. Tačiau tuo metu niekada nesusimąsčiau, kad noriu būti aktorė. Niekada. Visada buvau muzikė, dainuodavau ir norėjau savo gyvenimą sieti su muzika. Vėliau sugalvojau, kad noriu daryti kažką gero žmonėms, ir nusprendžiau tapti teisininke, advokate – kad galėčiau ginti žmones, kovoti už teisybę žemėje. Bet kai po 11 klasės nuvažiavau į atvirų durų dieną Teisės fakultete, tą pačią akimirką supratau, kad čia ne mano vieta, tie žmonės ne tokie, kokia aš buvau. Ką dabar daryti? Kur stoti? Ir pamačiau skelbimą, kviečiantį stoti į aktorinį. Va tada ir prasidėjo mano kelias: nuėjau ir supratau, kad čia mano vieta. Tiesa, studijų etapas buvo labai sunkus, nuo ryto iki vakaro arėm. Bet tai yra būtinas dalykas, kad jaunas žmogus gautų įrankius. Nes baigus studijas aktoriumi netampama. Jie gauna įrankius ir tik po to mokosi būti aktoriais“, – apie savo kelio pradžią pasakojo viešnia.
Šiuo metu I. Balsytė jau pati dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), yra Teatro ir kino fakulteto dekanė. Paklausta apie posūkį iš meno į mokslą, viešnia atskleidė, kad jai visada buvo būdingas kritinis mąstymas: „Viena vertus, esu lyg ir svajotoja, bet kartu ir matematikė. Man visada reikėdavo išsiaiškinti, įsigilinti. Esmės supratimas man buvo svarbus netgi kūdikystėje. Mama pasakojo, kad išlaužydavau visus barškučius norėdama sužinoti, kas yra viduje. Esu sulaužiusi radiją, kad suprasčiau, kaip jis veikia. Išardžiau televizorių ir išsukau visas lempas… Kankinau savo tėvus visko klausinėdama. Visada norėjau sužinoti, aiškintis, gilintis.“
Noras gilintis I. Balsytę lydi visą gyvenimą. Ji turi du magistro diplomus – teatro ir muzikos pedagogikos. Pastarąsias studijas baigė nuotoliniu būdu JAV. Įgijusi tarptautinės edukatorės statusą, įkūrė ikimokyklinio muzikinio ugdymo mokyklą ir dirba su vaikais. LMTA ji dirba su studentais, vadovauja bakalauriniams darbams. „Ši veiklos kryptis man labai įdomi. Įkalbinta tapti fakulteto dekane, ėmiausi naujų žygių. Man atrodo, kad mūsų fakultete yra šiek tiek užpelkėjimo, ir labai noriu, kad įvyktų pokyčių. Mano mokytoja šviesaus atminimo prof. Irena Vaišytė įkūrė teatro katedrą (tuomet – aktorinio meistriškumo katedra), kad aktoriai būtų ruošiami ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje. Ji pradėjo tuos žingsnius, kiek galėjo, tiek padarė. Labai noriu pratęsti jos ryškią iniciatyvą“, – pasakojo viešnia.
Pasak renginio viešnios, prof. I. Vaišytė teigė, kad ruošiant tik aktorius, nesukuriamas teatras. Turi studijuoti ir režisieriai, ir dramaturgai, ir teatrologai. Šiuo metu akademijoje jie ruošiami, surinktas ir pirmas teatro vadybininkų kursas. Bet išlikęs atotrūkis tarp teatro ir dailininkų. Scenografai, kostiumų dailininkai ruošiami Dailės akademijoje. O pasaulinėse teatro mokyklose jie visada studijuoja kartu su teatralais. „Peržiūrėjau Dailės akademijos baigiamuosius bakalauro ir magistro darbus, jie – fantastiški! Bet labai nutolę nuo realaus teatro. Turiu idėją pasiekti, kad būtų kartu studijuojama ir dirbama. Daug iššūkių sau išsikėliau“, – planais dalijosi I. Balsytė.
Teatro kooperatyvas
Bibliotekos viešnia daugeliui pažįstama iš Keistuolių teatro. Su šio teatro spektakliais užaugo ne viena karta. Renginio moderatorės paprašyta prisiminti šio teatro pradžią, prie jo ištakų buvusi I. Balsytė džiaugėsi, kad teatras gyvuoja jau 35 metus, ką tik atnaujinta jo interneto svetainė. Tačiau pagrindinis teatro devizas „Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“ išliko nepakitęs. „Manau, kad tai yra svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo dalykas. Kai tu labai nori, kai svajoji, tai ir įvyksta“, – paaiškino aktorė. Ir linksmai papasakojo apie Keistuolių teatro pradžią: „Mes trise: aš, Aidas Giniotis ir Sigutis Jačėnas, susitikę 1989 m. sausio 6-ąją, per Tris Karalius, nusprendėme kurti teatrą. Tuo metu nebuvo kito būdo, todėl įforminome kaip kooperatyvą. Tada visi stebėjosi: kooperatyvas? Tai čia kažkoks biznelis? Iš pradžių neturėjome kur Vilniuje vaidinti ir pradėjome važinėti į gastroles su mūsų režisieriaus, buvusio dėstytojo Romualdo Vikšraičio žiguliuku. Pasidarėm dekoracijas, kad tilptų į bagažinę. Mūsų bilietai kainavo 50 kapeikų. Atsimenu, žiūrovai ateina ir klausia: kodėl taip brangiai? O kino teatre bilietai tuo metu buvo jau po rublį. S. Jačėnas sako: „Žiūrėkit, rublis į kiną tai jums ne per brangu, nors ten suka tą pačią juostelę. O mes tai vaidiname gyvai.“ Iš tikrųjų nieko neuždirbdavom, nes buvo toks laikas, kai reikėdavo susimokėti labai daug mokesčių kaip kooperatyvui, už salės nuomą ir t. t. Tai buvo darbas iš idėjos, nes labai tuo degėme, labai norėjome. Teatro variklis visada buvo tai, kad mes kūrėme ir darėme ką norėjome. Galvoju, kad mene veikia taisyklė, kad kai pradedi kažką kurti dėl pinigų, tai nelabai pasiseks. Bet jei darai dėl to, kad nori daryti, degi ta mintimi, tai ir pavyksta, ir pinigai ateina.“
Paklausta, iš kur atranda energijos dirbti tiek daug darbų, renginio viešnia juokėsi: „Gaunu iš saulės.“ Ir surimtėjusi paaiškino: „Iš tikrųjų saulės šviesa man nuo vaikystės buvo labai svarbi. Mano kambario langas buvo rytų pusėje. Prabudusi žiūriu, ar šviečia saulė. Jei taip, viskas gerai, aš varysiu visą dieną. Kai prabundu ir saulės nėra, – reikės kažkaip pasistengti… Iš tiesų mes iš jos gaunam daug energijos.“
Nebūti kaip visi
Susitikimo metu I. Balsytės mintys nuolat grįždavo prie savo šaknų, prie tėvų, padėjusių suformuoti esmines gyvenimo vertybes. Renginio moderatorei pastebėjus, kad viešnia yra stereotipų, taisyklių laužytoja ir novatorė, ji bemat pateikė atsakymą: „Už tai turėčiau labai padėkoti tėčiui. Jis irgi buvo taisyklių laužytojas. Tėtis mirė, kai man buvo 16 metų, bet spėjau iš jo gauti gyvenimo pamokų. Jis man sakydavo: „Ilona, žinok, gyvenime turi daryti viską, ko nori. Bet turi būti tokia protinga, kad žinotum, ko galima norėti, o ko – ne.“ Vaikystėje buvau labai judri, negalėjau nustygti vietoje. Mama sakydavo: „Ar tu gali būti kaip normalus žmogus, kaip visi vaikai?!“ O tėtis sakydavo: „Ne, nebūk kaip visi. Būk tokia, kokia esi. Ir nebijok būti balta varna.“ Jis man įdiegė kitokį požiūrį į save.“
Viso susitikimo metu skambėjo ir jūros leitmotyvas. Atsisveikindama su gausiai susirinkusiais žiūrovais aktorė jiems linkėjo nuolat girdimo jūros ošimo, tokios audros, kokia kartais šėlsta jūroje, tokios ramybės, kokia kartais rami būna jūra. „Linkiu to jausmo, kai matome saulę, nusileidžiančią į jūrą. Jūra yra toks didelis ir galingas dalykas! Linkiu, kad jūs visi savo sielose būtumėte tokie galingi, o kartu ir tokie ramūs, kaip kartais būna Baltijos jūra. Linkiu šito gero jūros vėjo savyje.“ Ir pabaigė vakarą lietuvių liaudies daina „Pūtė vėjas“…
Apie renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“
2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Viename iš bibliotekos padalinių – atnaujintoje Melnragės bibliotekoje – kartą per mėnesį vyksta susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje – knygų autoriais, muzikantais, aktoriais, politikos veikėjais ir kt. Svečiai dalinasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis. Didžiausias dėmesys skiriamas jų gyvenimui uostamiestyje ir šio miesto įtakai jų dabarčiai.
Melnragės bibliotekos informacija
Teksto autorė – Irma Stasiulienė
Nuotraukos – Rolandas Idzelis
