Kadangi esu Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šaulys, tekstas yra skirtas paminėti Lietuvos šaulių sąjungos 105-sioms įkūrimo metinėms. Kaip tie jūros šauliai atrodė tarpukariu?
Šauliškos veiklos pagrindas
1919 m. buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri pirmosios Lietuvos Respublikos metais (tarpukariu) išaugo į stiprią visuomeninę organizaciją, plėtojusią karinis rengimą, tautinę propagandą, sportinį lavinimą ir kultūrinę veiklą. Idėjinius šaulių veiklos pamatus klojo Vladas Putvinskis knygutėje „Kas tai yra šauliai” rašęs, kad „šauliai nori duoti šimtus tūkstančių ginkluotų Tėvynės gynėjų, neatplėšiant jų nuo kasdienio našaus darbo. […] jie nuo savo atsilsio atima porą valandų, kad susirinkus kur nors netoli, vadovaujant žinančiam kaimynui, pramoktų greitu laiku to, kas yra reikalinga žinoti ir mokėti kovoje su priešu. […] Šauliai organizuojasi visai kitokiais pagrindais negu kariuomenė, pas juos nėra tiekimo aparato, nėra kazarmų. Jiems neduodamas užlaikymas ir alga, dagi ginklus jie perkasi savo lėšomis. […] Šaulių svarbiausias uždavinys – gintis vietose. Užpuolus priešui, jie stoja pagelbon kariuomenei visu kuo galima: iš visų pusių, lyg gaisrui ištikus“.
1919 m. liepos 8 d. susirinkime Kaune apibrėžtos kuriamos Šaulių sąjungos ideologinės nuostatos: „šaulių idėja – tais sveikas kūnas, aiški mintis ir tvirta Lietuvos piliečio sąmonė“. 1919 m. rugsėjo 15 d. krašto apsaugos ministras Povilas Žadeikis patvirtino Lietuvos šaulių sąjungos įstatus.
Lietuvos priėjimas prie jūros ir šauliai Klaipėdoje
1923 m. metų pradžioje po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atimtame Klaipėdos krašte buvo įvykdyta ginkluoto sukilimo inscenizacija. Tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas priėmė slaptą sprendimą su Lietuvos kariuomenės ir šaulių pagalba užimti Klaipėdos kraštą. 1922 m. pabaigoje susiklosčiusi geopolitinė situacija signalizavo, kad Lietuvai nesiruošiama pripažinti suvereniteto teisių krašte, o svarbiausia Klaipėdos uoste. 1923 m. vasario 16 d., praėjus mėnesiui po „sukilimo“ operacijos, Tautų sąjungos Ambasadorių konferencija pripažino Lietuvos suverenitetą Klaipėdoje su autonominėmis sąlygomis. Jos buvo nustatytos 1924 m. gegužės 8 d. pasirašyta Paryžiaus konvencija. Klaipėdos krašte įsitvirtinant politiškai ir teisiškai pradėti organizuoti ir šaulių būriai.
Iš Klaipėdos krašto jaunimo draugijas vienijančios organizacijos „Santara“ narių po 1923 m. sausio „sukilimo“ įvykių buvo suformuotas šaulių skyrius, vadovaujamas Jurgio Brūvelaičio. 1923 m. kovo 18 d. išrinkta XX Klaipėdos rinktinės pirmoji valdyba (pirmininkas Vilius Šaulinskas), gegužės 1 d. oficialiai įsteigta XX Klaipėdos šaulių rinktinė, birželio 7 d. – Klaipėdos šaulių būrys.
Šaulių sąjungos veikimas Klaipėdos krašte tarpukariu buvo menkas ir ribotas. Šauliai, skleisdami lietuviškumo ideologiją, stengėsi veikti kultūriniais metodais – knygynai, lietuvių kalbos kursai, chorai, vaidinimai ir sporto klubai – kariniame rengime susiduriant su motyvuotų vietos narių trūkumu. Daugumą Klaipėdos krašto šaulių sudarė iš „Kauno Lietuvos“ atsikėlę valstybės tarnautojai. Šauliškos visuomeninės veiklos plėtrai trukdė priešiška vietos vokiečių ir neretai etnokultūrinės lietuvininkų (klaipėdiškių) grupės priešiškumas ar bent nepalankumas. Tokie svetimumo viskam, kas lietuviška, jausmai ypač sustiprėjo po 1933 m. Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje ir revanšistinės politikos suaktyvėjimo.
Lietuvos santykis su jūra ir jūros šauliai tarpukariu
ir pirmasis vadovas jūrų kapitonas
Juozas Kaminskas.
Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Tarpukariu pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo užsitikrintas valstybės priėjimas prie jūros, kartu įgaunant galimybę vystyti savo jūrų uostą. Nepaisant to, kad Klaipėdos kraštą integruoti į valstybės gyvenimą sekėsi gana sunkiai, Klaipėdos uosto prisijungimas vertintinas kaip vienas svarbiausiu svarbiausių geopolitinių Lietuvos laimėjimų. Kad ir skamba labai simboliškai, jūrinis uostas Lietuvai yra vartai į Vakarų pasaulį. Galbūt tarpukariu valstybingumo pamatus grįsti ryšiais su Vakarais dar nebuvo savaime suprantama politinė orientacija, visgi prekyba ir ekonomika aiškiai gravitavo į kuo glaudesnį santykį su Vakarais.
Užtruko, kol buvo imtasis strateginės jūrinės politikos. Tik kardinaliai pablogėję prekybiniai santykiai su pagrindine partnere Vokietija (po 1933 m.) inspiravo Lietuvos valdžią imtis aktyvesnių veiksmų, plėtojant jūrinę prekybą per Klaipėdos uostą ir kuriant savo jūrų laivyną. Visuomenėje pradėta vis garsiau komunikuoti apie santykį su jūrą ir jo naudą valstybei. Ne veltui organizuota didžioji Jūros diena, skatintas buriavimo sportas, remtas jūrų skautų ir panašūs visuomeniniai judėjimai. Buriavimo sportas matytas kaip viena iš priemonių sujūrinti šaulius ir visą tautą.
Paminėti politiniai ir geopolitiniai kontekstai mums padeda aiškiau įvertinti jūros šaulių veiklos aplinkybes. Ne tik šauliški idėjiniai nuostatai, akcentuojantys „sportinį lavinimą“ ir „sveiką kūną“, bet ir valstybės raidos poreikiai skatino jūros šaulių atsiradimą.
1934 m. liepos 30 d. Klaipėdos Dariaus ir Girėno šaulių būrio iniciatyva įvykusiame šaulių „jūrininkų“ (buriuojantys ir dirbantys laivuose) susirinkime nutarta įsteigti jūros šaulių būrį, kurio veikloje „[…] numatyta visų pirma kreipti dėmesio vandens sportui, laivybai ir laiviniams jūrų laivyno pratimams“. Šaulių jūrinio patyrimo ugdymui numatyta įsigyti burinę jachtą „tokio tipo, kaip kad, paprastai, turima karo laivynuose“. Būrio veiklai sudarytas fondas, kuriam lėšas turėjo skirti XX Klaipėdos krašto šaulių rinktinės valdyba ir rėmėjai. Į jūros šaulių būrio vadovybę išrinkti Kristupas Plonaitis, Vladas Bakūnas ir J. Bindokas. Klaipėdos jūros šaulių būrys galiausiai įsteigtas 1934 m. rugpjūčio 21 d., tačiau dėl „priemonių“ (laivų) ir prisijungusių buriuotojų stokos savo veiklos neišplėtė.
Nuo 1935 m. jūros šaulių veiklai plėtoti aplinkybės formavosi palankesnės siejant tai su Lietuvos šaulių sąjungos reorganizacija ir sukarinimu, politiškai motyvuotu atsigręžimu į jūrą. Įkurtas Lietuvos karinis jūrų laivynas su mokomuoju karo laivo „Prezidentas Smetona“ sutelkė jūrininkus ir visuomeninei šauliškai veiklai. 1935 m. Klaipėdoje pradėto leisti marinistinio žurnalo „Jūra“ puslapiuose V. Bakūnas pristatė jūros šaulių idėją: „Vaikščiodami pajūriu, šautuvą ant paties pasikabinę ir vadindamiesi jūros šauliais – dar nebūsime jūros šauliais. Norėdami tokiais būti, jūrą turime ir pažinti, o ją geriausiai pažinti tai būti joje. […] persiorganizavus Šaulių sąjungai bei pamažu tarpstant jūriniam sąjūdžiui, ir mūsų šauliai daugiau persisunks jūriškomis idėjomis ir netolimoje ateityje pradės siekti jas praktiškai įgyvendinti“.
Iki 1935 m. vasaros jūros šaulių būriui vadovavo būsimasis prekybinio laivyno kapitonas Juozas Kaminskas, vėliau – karo laivo „Prezidentas Smetona“ artilerijos karininkas Povilas Julius Labanauskas. Jis organizavo 1936 m. pradžioje vykusius jūrininkystės ir jūrų karo dalykų kursus jūros šauliams ir jūrų skautams. 1936 m. vasario 13 d. įvyko iškilmingas kursų, į kuriuos susirinko per 60 jūros skautų ir šaulių, atidarymas. XX šaulių rinktinės vadas Klaipėdos krašto komendantas pulkininkas Raimundas Liormanas patikino, kad Šaulių sąjungos vadovybė davė sutikimą pirkti jūros šaulių praktikai laivą – burinę jachtą.
Kursų vedėjas leitenantas P. Labanauskas pristatė kursų programą – karo ir bendroji jūrininkystė, navigacija, buriavimas ir vandens sportas.
Praktika numatyta ant jūrų skautų jachtų, uosto tarnybinių valčių ir laivų, prekybinių laivų bei krante. Kursai rengti vieną kartą per savaitę. Pavasarį vyko praktinė pamokos „karinėmis valtimis“ ant vandens ir karo laive. Padidėjus lankytojų skaičiui, persikelta į Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos auditoriją, kur paskaitos vyko dukart per savaitę. Jūros šaulių būrio tarybai be vadovo P. Labanausko priklausė V. Bakūnas, Babiliauskas, H. Galvanauskas ir E. Liaupsinas. 1936 m. pavasarį jūros šaulių praktiniams pratimams vadovavo karo laivo viršila Petras Balkys. Iš viso pravestos 64 teorinės paskaitos ir praktiniai užsiėmimai. Neturint savo laivo jūros būrio šauliai buvo siunčiami praktikuotis mažesnėse jūrų skautų jachtose ir į Lietuvos buriuotojų sąjungos buriavimo mokyklą Smiltynėje.
Buriavimo sportas šaulių tarpe buvo nesvetimas ir toliau nuo jūros. 1933 m. Zarasų šaulių būrio nariai pasistatė burinį laivelį „Birutė“. Prie buriavimo sporto prisidėjo Šiaulių ir Alytaus šaulių būriai ir klubai. Organizuotos burinių laivų regatos Zaraso, Rėkyvos ir Daugų ežeruose. Žiemą entuziastai konstruodavo burines ledroges. 1940 m. pradžioje Lietuvos šaulių sąjungai turėjo būti perduota ir Klaipėdos paštininkų sąjungos 1939 m. pradžioje įsigyta „Hai“ tipo jachta „Nemira“.
Jachta „Šaulys“
1936 m. rudenį R. Liormano rūpesčiu, pritarus Krašto apsaugos ministerijai, iš Latvijos geležinkelių vyr. gydytojo, patyrusio jūrininko dr. Grinupio buvo įsigyta sportinė burinė jachta „Laimdota III“. Jai suteiktas naujas pavadinimas – „Šaulys“.
Didžiausios jachtos tarpukario Lietuvoje duomenys: ilgis – 17 m, stiebo aukštis – 23 m, grimzlė – 2,34 m, burių plotas – 130 m2, korpuso medžiaga – raudonmedis, įgula sudarė 12-14 žmonių. Kai kurie techniniai pranašumai: motoras, elektros apšvietimas, radijo aparatas.
„Šaulys“ į Klaipėdą iš Rygos parplukdytas 1937 m. gegužės 13–17 d. (plaukė P. Labanauskas, H. Galvanauskas, P. Balkys, E. Šaltis). Jachta pakrikštyta oficialioje ceremonijoje birželio 6 d. Klaipėdos jachtklube kartu pažymint 1937 m. buriavimo sezono pradžią. Krikštatėviai – uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys ir Klaipėdos krašto gubernatorius Jurgis Juras Kubilius su žmonomis.
Sezono atidarymo plaukime į Juodkrantę jachta „Šaulys“ pasižymėjo kaip greičiausia aplenkdama kitas 12 jachtų. Nuo liepos vadovavimą laivui iš P. Labanausko, išvykusio tęsti jūrų karybos mokslų į Prancūziją, perėmė jūrų leitenantas Stasys Kuizinas, vėliau – H. Galvanauskas. Daugiau jachtos vaizdų čia.
Su laivu plaukiota regatose Kuršių mariose ir jūroje, praktiniuose išplaukimuose.
1938 m. pavasarį R. Liormano pastangomis Klaipėdoje įsteigtas šaulių vandens sporto klubas „Bangpūtys“. Jo komandoru ir jachtos „Šaulys“ vadu paskirtas Kristupas Plonaitis.
Jachta „Šaulys“ sezono pradžioje šauliai atliko jūrų kelionę į Dancigą. Tarptautinėje regatoje, kuri vyko birželio 18-20 d. Klaipėdoje ir Nidoje, savo grupėje „Šaulys“ laimėjo pirmąją vietą. Tų metų vasarą dar buvo surengtos kelios kelionės iki Palangos ir dalyvauta vietinėse regatose.
Po Klaipėdos krašto netekimo 1939 m. kovo 22 d. „Šaulys“ į Šventąją atplukdytas tik 1939 m. birželio pabaigoje, išgilinus uostą. Tą vasarą laivas aktyviai naudotas jūrų skautų ir šaulių buriavimo kursų praktiniams išplaukimams – atliktos dvi tolimesnė jūrų kelionės iki Liepojos ir Gotlando salos. Jachta „Šaulys“ lydėjo Jūros savaitės regatos Šventoji-Palanga, vykusios rugpjūčio 15 d., dalyvių jachtas. Prie šaulių buriuotojų veiklos 1939 ir 1940 m. Šventosios uoste prisidėjo karo laivo „Prezidentas Smetona“ vadovybė ir įgula. 1940 m. birželį jachta „Šaulys“ atiteko sovietams.
1939 m. pavasarį XX Klaipėdos šaulių rinktinė buvo likviduota, jos turtas perduotas sąjungai, o iš krašto pasitraukę lietuviai papildė kitų rinktinių gretas. „Klaipėdos rinktinė buvo brangiausias perlas Šaulių sąjungos vainike, – 1939 m. rašė istorikas Jonas Matusas – Ji lietuviškai kultūrai duodavo pajūrinį atspalvį“. 1940 m. liepos 11 d. sovietai likvidavo ir Lietuvos šaulių sąjungą.
Jūros šauliai šiandien
Šiuo metu Lietuvos šaulių sąjungą sudaro dešimt rinktinių. Vakariniame Lietuvos pakrašty susiformavo Vakarų (jūros) šaulių 3-ioji rinktinė, apimanti Palangos, Kretingos, Klaipėdos, Neringos, Šilutės ir Tauragės apylinkių savivaldybes. Kuriant tokį darinį istoriškai bandyta kurti rinktinę panašiose ribose, kokiose tarpukariu veikė XX Klaipėdos krašto šaulių rinktinė.
Rinktinės pavadinime atsiradusi jūros šaulių sąvoka lyg ir žymėtų jūrines ambicijas, deja, šiuo metu tai daugiau geografinė nuoroda. Norėtųsi palinkėti, kad Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šauliai atrastų ir jūrinę veiklą bei suvokimą, kad jūros šauliai galėtų remti ne tik Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgas, bet ir karines jūrų pajėgas. Fiziniam pasirengimui, komandinėms treniruotėms ir valstybės saugumui veikimas jūroje šiandien yra nemažiau svarbus nei buvo tarpukariu. „…vadindamiesi jūros šauliais – dar nebūsime jūros šauliais. Norėdami tokiais būti, jūrą turime ir pažinti, o ją geriausiai pažinti tai būti joje“.
2024-07-15
