Prieš pusantrų metų, po įvykusio konkurso, chorui pradėjęs vadovauti Tomas Ambrozaitis, sako, šiame chore augęs kaip muzikas, o dabar siekia, kad Klaipėdos koncertų salės kolektyvas taptų nuolat ryškiai rusenančiu šviesuliu kiekvienam, pagalvojančiam apie Vakarų Lietuvos profesionaliąją kultūrą. Artėjant Vasaros koncertų ciklui, klausytojus pakviesiančiam į šalia salės esantį parką, kalbamės su T. Ambrozaičiu ir apie planus sudėliotus penklinėje, ir svajones, skatinančias tobulėti jau daugiau nei 30 metų koncertuojantį profesionalų chorą „Aukuras“.
„Aukuras“ klausytoją profesionalia chorine muzika džiugina jau 4 dešimtmetį. Kokias svajones šiandien ateičiai dėliojate?
Šiame chore užaugau kaip muzikas: 10 metų laikotarpyje buvau atlikėjas, chormeisteris, vėliau choro vadovas A. Vildžiūnas man suteikė galimybę diriguoti koncertuose. Kai pasirinkau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, „Aukuras“ mane lydėjo ir studijų metu, patikėdamas manimi kaip būsimu magistrantu. vėliau, stojant į meno aspirantūrą bei baigiant meno licenciato studijas – būtent jie koncertų-egzaminų metu buvo tie, kuriems man teko garbė diriguoti.
Šiandien esu šio choro vadovas ir kartu su choristais keliauju profesionalaus kolektyvo tobulėjimo keliu, juk nuo 1996 m., kai „Aukurui“ vadovavo A. Vildžiūnas, jie tapo keturiolikos tarptautinių konkursų laureatu. Aš sieksiu, kad taip būtų ir ateityje – tikiu, kad „Aukuras“ ir toliau augs bei tobulės, kaip profesionalus vienijantis kolektyvas. Svajoju, kad būtume uostamiesčio identiteto ženklu ir kartu su Klaipėdos koncertų sale taptume kultūros ir profesionalios muzikos šviesuliu kiekvienam, žvelgiančiam į Mažąją Lietuvą.
Tikiu, kad tam pasitarnaus ir šiuo metu „Aukuro“ įrašinėjama pirmoji mūsų vinilinė plokštelė. Ji skirta kompozitoriaus, pedagogo ir choro dirigento Juozo Naujalio 150-osioms gimimo bei 90-osioms mirties metinėms. Čia su choristais sudėjome visą savo daugiau nei 3 dešimtmečius skambančią patirtį, kuri atsiskleis poeto Maironio gražiausiais tekstais.
„Aukuras“ jau visai netrukus dar kartą švies ir „Dainų šventėje“, kuri šiemet mini 100 metų jubiliejų. Koks jausmas tapti dar vienos istorijos dalimi?
Drįstu teigti, kad kiekvienam aukuriečiui „Dainų šventė“ – reiškinys, kuris leidžia tapti šalies istorijos, krašto muzikos ir Lietuvos identiteto dalimi. Kiekvienas choro narys šios šventės dalimi yra buvęs ne po vieną kartą: kažkas kaip tūkstantinio choro dalis, dainuojanti scenoje; kažkas buvo ir yra tuo, kuris ruošia kitus kolektyvus šiai dainos ir sielos šventei, kažkam pirmoji „Dainų šventė“ buvo dar vaikystėje, kažkam – studijuojant konservatorijoje ar akademijoje – bet tikrai kiekvienam mūsų yra garbė tapti šio reiškinio dalimi. „Aukurui“ yra tekę būti „Dainų šventės“ repertuaro demonstraciniu kolektyvu, kuris atliko būsimą šventės repertuarą besiruošiantiems.
Sakyčiau, kad „Dainų šventė“ yra ne tik kiekvieno muziko, bet ir lietuvio identiteto dalis ir ženklas. Man dabar sunku prisiminti dar vieną renginį ar reginį, kur taip ryškiai atsigauna kasdienybės prigesintas patriotizmas, kur tampame vienu, skambant lietuvių kompozitorių kūriniams Vilniaus Vingio parke „Dainų dieną“. Džiaugiuosi, kad tai galėsime išgyventi dar kartą, tikiu – tikrai ne paskutinį.
Klaipėdiečiai ir uostamiesčio svečiai pasimėgauti „Aukuro“ melodijų galės jau birželio 26 dieną, kai 14-ą kartą parke prie Klaipėdos koncertų salės prasidės „Vasaros koncertų ciklas“. Po atviru dangumi koncertuosite su atmosferinės muzikos duetu „Tykumos“. Kuo ši programa išsiskirs iš kitų programų?
Šis muzikinis duetas – choras „Aukuras“ ir „Tykumos“, kuriame kartu muzikuoja Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas – scenoje susitiks pirmą kartą. Choro atliekamos lietuviško repertuaro dainos šio koncerto metu sluoksniuosis su aplinkos garsų koliažais bei autorine muzika, ieškant įdomių akustinių skambesių. Atėję į parką šalia Klaipėdos koncertų salės išgirs žinomų praeities ir dabarties lietuvių autorių J. Naujalio, Česlovo Sasnausko, Juozo Gudavičiaus, Vytauto Miškinio, Vaclovo Augustino, Danguolės Beinarytės chorines kompozicijas. Joms harmoningą foną ir nuotaiką koncerte kurs išradingi liaudies instrumentų: birbynės, lumzdelio, švilpių, kanklių, skudučių, ragų, perkusijos ir elektronikos kontrapunktai.
Visi susirinkusieji išgirs labai gerai žinomus kūrinius, išsiskiriančius melodingumu, paprastumu. Dauguma jų apdainuoja mūsų tėvynės gamtos grožį, skatina patriotinius jausmus. Tai J. Gudavičius „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio „Lietuva brangi“, „Už Raseinių ant Dubysos“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė, V. Augustino „Tėvyne mūsų“ ir kiti – neabejoju, kol Lietuvoje bus gyvas bent vienas tikras lietuvis, šios melodijos ir tekstai gyvuos mūsų kasdienybėje, praeityje ir ateityje. Birželio 26-ąją D. Bielkausko ir K. Lučinsko kūrybinis tandemas dekonstruos skambėsiančias dainas, ieškodami įdomių skambesių ir šiuolaikiškos interpretacijos.
Kalbino G. Vaitkuvienė
