Arvydas Pocius: „Kariuomenei atidaviau viską, ką galėjau“
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinio renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ gegužės mėnesio susitikimo herojus – karininkas, diplomatas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Pocius.
Klaipėdoje į Seimą išrinktas politikas gimtajame mieste vieši gana dažnai. Šįkart kelionę į Melnragės biblioteką A. Pocius derino su išvakarėse uostamiestyje vykusia jo inicijuota diskusija „Kaip kartu ginsime Klaipėdą?“, į kurią buvo pakviesti politikai, kariuomenės, Klaipėdos savivaldybės, įmonių, visuomenės atstovai.
Pajūrio vaikas
Klausimų apie politiką ir krašto gynybą vakaro svečias neišvengė ir susitikimo su klaipėdiečiais metu. Tačiau pokalbis, moderuojamas Melnragės bibliotekos vedėjos Inesos Atkočaitienės, prasidėjo nuo pasakojimo apie vaikystę Melnragėje. Tuometinėje Parko gatvėje (dabar – Vaivos g.) A. Pocius gyveno nuo gimimo iki 12 metų. Pasak svečio, Melnragėje jo vaikystė buvo nuostabi: „Iki jūros – apie 200 metrų, geras oras – eini prie jūros, labiau vėjuota – eini į mišką. Fantastika! Tokie dalykai, kaip gintarų rinkimas ar jų gaudymas – tik pajūrio vaikų išgyventi dalykai. Atsimenu, nubėgi 6 valandą ryto prie apakėtos pakrantės dar pasieniečiams nepraėjus, ir lauki, kol jie su šunimi praeis. Tada bėgi ant kranto ir žiūri, kiek gintaro išplauta, rankioji juos. Tai įstrigę į atmintį.“
Dar vienas dalykas, įstrigęs svečio atmintyje – Melnragės švyturys: „Buvome pripratę prie jo ūkavimo. Giminės atvažiavę stebėdavosi: „Kaip jūs galite miegoti?! Jis neleidžia užmigti – vis baubia.“ Bet kai pripranti, negirdi jo.“ Vaikystės prisiminimų įkvėptas A. Pocius ilgą laiką kolekcionavo švyturius. Tačiau pernai juos padovanojo Klaipėdos jūrų kadetų mokyklai. „Ten mokosi vaikai, norintys tapti jūrininkais. Tegul jie turi galimybę tuos skirtingų pasaulio šalių švyturius apžiūrėti. Manau, kad kolekcijai ten ir vieta“, – argumentavo politikas.
Moderatorės paklaustas, kurią jo gyvenimo dalį užėmė gyvenimas Melnragėje, Seimo narys atviravo: „Niekada nenutraukiau ryšio su Melnrage ir melnragiškiais. Yra gimtinės trauka, kad ir kur būtum. Netgi kai teko keletą metų tarnauti NATO vadavietėje Norfolke, didžiausioje Amerikos karinėje bazėje Atlanto vandenyno rytų pakrantėje, pasirinkau gyventi tokią vietą, kuri priminė Melnragę – molas į vandenyną, kur Amerikos karinės pajėgos, jūrų ruoniai išplaukia į jūrą, man priminė Melnragės molą. Kaip čia eidavau žvejoti ant molo, taip ir ten.“
Iš sporto – į Sąjūdį
Labai svarbią A. Pociaus gyvenimo dalį užėmė sportas. Besimokydamas vidurinėje mokykloje jis pradėjo lankyti laisvųjų savigynos imtynių treniruotes pas trenerius Arsenijų Jefišovą ir Dmitrijų Čelpanovą, dalyvaudavo varžybose. Tai nulėmė ir profesijos pasirinkimą: „Kai baigiau Klaipėdos 18-ąją vidurinę mokyklą (dab. Baltijos gimnazija) ir reikėjo apsispręsti dėl tolimesnio gyvenimo kelio, rinkausi sportą – baigiau tuometinį Kūno kultūros institutą (dab. Lietuvos sporto universitetas) ir 10 metų dirbau treneriu. Netgi buvau Lietuvos dziudo ir savigynos imtynių vyriausiuoju treneriu“, – pasakojo svečias.
Prasidėję Sąjūdžio įvykiai iš esmės pakeitė ir A. Pociaus likimą. Sporto departamento darbuotojų buvo paprašyta dalyvauti Sąjūdžio mitingų apsaugoje. „Buvo reikalingi tvirti vyrai. Žinot, kas ten vykdavo per tuos mitingus: vienoje pusėje stovėdavo pikti nepatenkinti žmonės su raudonomis vėliavomis, kitoje pusėje – žmonės su trispalvėmis. Kad būtų išvengta provokacijų, muštynių, stovėdavo vyrai su žaliais raiščiais, ant kurių – Gedimino stulpai. Jie turėjo apsaugoti nuo specialių bandymų išprovokuoti muštynes, kad galėtų miliciją, armiją užvaryti ir tuos Sąjūdžio mitingus išvaikyti, – pasakojo politikas. – Įsiliejau į Sąjūdžio veiklą būtent su tais vyrais – sporto departamento treneriais, dziudo, imtynių, bokso, irklavimo ir kitais sportininkais. Sausio įvykiai buvo lemiamas taškas, kai teko apsispręsti ir keisti profesiją – palikti sporto sritį ir pereiti į Lietuvos kariuomenę. Šį etapą padiktavo pats gyvenimas“, – prisiminimais dalijosi A. Pocius.
Kario genas
Paklaustas, kuri iš jo gyvenimo veiklų – sportas, karyba, diplomatija ar darbas Seime – jam atrodo prasmingiausia, vakaro svečias nė akimirkai nesuabejojo: „Kariuomenei atidaviau visą save, visas jėgas, viską, ką galėjau. Ne kartą teko akis į akį susitikti su mirtimi. Atrodytų, po to galėtum nerizikuoti, bet vis tiek eini dar kartą. Nes yra pareigos jausmas. Manau, kad savo genuose tą turime. Didžiuojamės savo protėviais, kurie laimėjo Durbės, Saulės, Žalgirio, Salaspilio mūšius. 1918–1920 metais apgynėm tik atsikūrusią Lietuvą ir nuo bolševikų, ir nuo bermontininkų, ir nuo lenkų. Mes išsaugojom savo valstybę. Tą padarė mūsų seneliai. Pokariu irgi vyko pasipriešinimas: vienus trėmė į Sibirą, kiti nesutiko su tuo, ėjo priešintis. Nemažai mano giminių buvo partizanai, tremtiniai. Dėdė man yra pasakęs: „Mes savo darbą padarėme pokariu, išeidami partizanauti. Kai ateis tavo kartos eilė, tu privalai tą padaryti.“ Manau, kad tas genas, kurį turime, mane ir varė eiti kartu su kitais. Buvau ne vienas – daugybė vyrų ir moterų suprato, kad kažkas turi tą daryti. Ėjome ir rizikavome. KGB, okupacinė Rusijos armija aplinkui, nežinia, kuo viskas baigsis… Bet reikėjo būti, saugoti, ginti. Vėliau reikėjo kurti pasienį, valstybės saugumo departamentą, Lietuvos kariuomenę, policiją – visas institucijas reikėjo sukurti. Ir mes tai padarėme, – nuoširdžiai pasakojo vakaro svečias.
– Vėliau, kai jau įkvėpėme daugiau laisvės oro, prasidėjo misijos. Norėdami būti NATO sąjungininkais, turėjome jose dalyvauti. Skrydžiai į Iraką, Afganistaną, Balkanus – ten, kur karas… Mūsų karius reikėjo tam paruošti, kad NATO matytų, jog esame verti narystės ir ne tik prašome, kad mus gintų, bet ir patys gintume. Man atrodo, kad savo pareigą atlikau garbingai“, – kalbėjo Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto rangą užsitarnavęs A. Pocius.
Nuostabūs prisiminimai
Vakaro metu klausytojai apibėrė svečią klausimais: kokia jo nuomonė apie šalies politiką Kinijos ar Taivano atžvilgiu, apie iš uosto sklindančius kvapus bei triukšmą, apie draudimą vežti baltarusiškas trąšas ir netgi apie norą Melnragėje atstatyti Baltąjį švyturį. Politikas į klausimus atsakinėjo kantriai ir diplomatiškai, pateikdamas pavyzdžių ar nurodydamas, kuri valstybinė institucija pagal kompetenciją turėtų spręsti vieną ar kitą problemą. Nuo pasaulinio masto problemų sugrąžino bibliotekos vedėjos I. Atkočaitienės klausimas, kokią įtaką A. Pociaus karjerai padarė gyvenimas Melnragėje. „Manau, kad Melnragė mane suformavo ir užgrūdino. Į jūrą eidavome maudytis iki lapkričio mėnesio. Išleki iš namų tik su trumpikėmis ir – į jūrą. Išsimaudai, apsirengi ir – į mokyklą. Sveikas gyvenimo būdas, grūdinimasis tikrai daug davė. Ir dar – karstymasis po medžius. Tai irgi yra fizinis pasirengimas. Mes, vaikai, sakydavome: nori Švediją pamatyti? Lipk į šitą medį. Laivai, stovintys reide, vakare įjungia šviesas, ir mums, vaikams, atrodydavo, kad matome Švediją. Turėjo Melnragė įtakos fiziniam pasirengimui, charakterio ugdymui. Imdavomės ant smėlio – jis buvo geriausias imtynių kilimas. Ir futbolą žaisdavome… Nuostabūs prisiminimai iš Melnragės…“
Apie renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“
2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Viename iš bibliotekos padalinių – atnaujintoje Melnragės bibliotekoje – kartą per mėnesį vyksta susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje – knygų autoriais, muzikantais, aktoriais, politikos veikėjais ir kt. Svečiai dalinasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis. Didžiausias dėmesys skiriamas jų gyvenimui uostamiestyje ir šio miesto įtakai jų dabarčiai.
Kitas ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ renginys Melnragės bibliotekoje (Molo g. 60, Klaipėda) – birželio 27 d., ketvirtadienį, 18 val. susitikimas su aktoriumi Giedriumi Savicku.
Melnragės bibliotekos informacija
Teksto autorė – Irma Stasiulienė
