„Esu dėkinga visoms savo išbandytoms profesijoms. Jos mane išmokė tvirtumo, stiprumo, darbštumo ir sąžiningumo. O svarbiausia – atkakliai siekti savo tikslų“, – savo patirtimis dalijasi Klaipėdos universiteto ligoninės (buvusi Klaipėdos universitetinė) Organizacinio metodinio skyriaus vedėja Jurgita Platakytė.
Pasiklausę pašnekovės gyvenimo istorijos suprasite, kad nežinia ar verta pykti ant mus užklumpančių sunkumų. Gal tai tik būdas kuriuo tampame geresni ar protingesni? Verta paskaityti.
Kokius savo gyvenimo etapus išskirtumėte?
Ten, kur esu šiandien, mane atvedė ilgas ir sunkus kelias.
Paauglystė tapo mano ankstyvos brandos laikotarpiu, kupinu iššūkių, kuris augino mane kaip asmenybę ir nešykštėjo jauname amžiuje dažnai neįprastos atsakomybės.
Augau daugiavaikėje, mylinčioje šeimoje kartu su tėvais ir dviem broliais bei sese. Nuo vaikystės tėvai mums diegė stiprų vertybinį pamatą. Namuose puoselėjome bendrystę, pagarbą, rūpestį, atjautą vienas kitam.
Kai buvau 16-metė, mano mama darbe patyrė stiprią rankos traumą, kuri pakeitė mūsų įprastą gyvenimą. Mama neteko dešinės rankos.
Visai šeimai tai buvo tiek psichologiškai, tiek finansiškai sudėtingas periodas. Mama kelis mėnesius praleido gydymo įstaigose, o tėtis kurį laiką gyveno kelionėse tarp ligoninės ir namų.
Per labai trumpą laiką iš paauglės tapau suaugusia jauna moterimi, atsakinga už savo šeimą. Buitis, namų šilumos puoselėjimas, pačių artimiausiųjų palaikymas krito ant mano pečių.
Kadangi esu žmogus, kuris operatyviai vertina situaciją, į ją reaguoja ir greitai priima reikalingus sprendimus, ieškojau būdų, kaip galėčiau prisidėti prie savo šeimos biudžeto papildymo.
Todėl dar būdama dešimtoke, pradėjau dirbti greito maisto užkandinėje. Kiekvieną sekmadienį mano darbo diena prasidėdavo 4 val. ryto ir baigdavosi vėlai vakare. Mane pastebėjo tuometinė vadovė ir priskyrė papildomų atsakomybių.
Su jomis, dar būdama paauglė, puikiai susitvarkiau. Pamenu, kaip mano pajamos nuo 25 litų per dieną ūgtelėjo iki 90 litų. Šiuos pinigus skyriau ne pramogoms, o tam, kas man brangiausia – padėti artimiesiems.
Baigusi 12-a klasių vieną vasarą dirbau braškių ūkyje. Uždirbtas pajamas taip pat skyriau savo šeimos biudžetui papildyti.
Dirbote ir studijų metu?
Po pirmo kurso išvykau dirbti į Jungtinę Karalystę. Laukė sunkus, tačiau įdomus etapas. Būdama jauna, naivi, pasitikėdama žmonėmis, išvykau dirbti per tarpininkus.
Man buvo pažadėta, kad aš dirbsiu restorane. Tikėjausi, kad mane šiltai pasitiks nepažįstamas miestas, lauks naujos galimybės. Tačiau mane tiesiog apgavo ir dar pasisavino pinigus. Jokio darbo nebuvo.
Rankų nenuleidau – nepavykus rasti darbo, išvykau į kitą miestą Anglijos pietuose. Ten pradėjau dirbti lankstinukų nešiotoja. Darbas nuo pirmadienio iki šeštadienio, dažniausiai tekdavo keltis trečią valandą ryto…
Anglijos gyventojai labai myli šunis. Tiesa, Lietuvoje jie taip pat mylimi. Pati turiu šunį, kuris sudėtingu gyvenimo periodu man lyg geriausias draugas.
Visgi lankstinukų nešiotojai keturkojų ne visur svetingai sutinkami, tad tik įėjus į svetimas valdas, šeimininkai dažnai paleisdavo šunis. Ne kartą yra tekę bėgti iš kiemo kiek tik jėgos leidžia…
Nuo darbo laisvus sekmadienius stengdavausi išnaudoti naujo darbo paieškoms: pėsčiomis eidavau ieškoti vietų, kur galėčiau gauti geresnį darbą. Net negaliu atsiminti, kiek nueita kilometrų… Iš skausmo skaudėjo kojos, sunešiojau ne vieną batų porą.
Kai tai prisimenu, esu dėkinga šiam gyvenimo etapui. Jis mane išmokė tvirtumo, stiprumo, darbštumo ir sąžiningumo. O svarbiausia – atkakliai siekti savo tikslų.
Kaip sekėsi mokytis?
Didžiulis noras padėti žmonėms ir empatija lėmė, kad pasirinkau socialinio darbo studijas.
Buvau labai gabi studentė ir man sekėsi mokytis. Už puikius mokymosi rezultatus gaudavau didžiausias stipendijas. Dalį jų skirdavau tėvų, sesės ir brolių gerovei.
Baigusi antrąjį studijų kursą vasarai įsidarbinau vienoje Klaipėdos „Akropolio“ rūbų parduotuvėje. Po trečio kurso dirbau vienoje iš Klaipėdos maisto prekių parduotuvių. Tikiu, kad žmonės yra didžiulė vertybė.
Ir netikėčiausiose vietose galime sutikti tuos, kurie įkvepia, moko, stiprina. Tokia pažintis įvyko ir šioje parduotuvėje, kurios vadovė buvo didžiulis gėrio, erudicijos, neregėto darbštumo pavyzdys.
Ryškiausi praktikos prisiminimai.
Čia aš iš arčiau susipažinau su savanoryste. Savanoriavau vaikų globos namuose. Tai dar viena unikali patirtis mano gyvenime.
Tiek daug širdžių, kurios nori mylėti ir būti mylimos, tiek daug ilgesio kupinų akių, šiltų ir nesuvaidintų apsikabinimų. Taip pat nakvynės namuose, kur gyvena žmonės, dėl įvairių priežasčių netekę namų, bando, kaip tuo metu supranta ir geba, kurti geresnį savo rytojų.
Studijų praktika mane atvedė ir į sveikatos sektorių. Atliekant praktiką Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, gavau socialinės darbuotojos darbą. Ši pozicija teigiamai suformavo mano asmenybę.
Esu apdovanota neįkainojama dovana – mane visą gyvenimą lydėjo puikūs žmonės, gyvenimo mokytojai, prasmės nešėjai.
Šaknis įleidote sveikatos sektoriuje?
Dirbau ligoninėje ir studijavau sveikatos priežiūros ir vadybos magistrantūroje.
Studijų metu mane pastebėjo kaip gerą, kompetentingą, drąsią, tikslo siekiančią specialistę ir pasiūlė dirbti Klaipėdos universiteto ligoninėje (buvusioje Klaipėdos universitetinėje), kurioje iki šiol dirbu Organizacinio metodinio skyriaus vedėja.
Dirbu vienoje komandoje kartu su nuostabiais, empatiškais ir savo darbą išmanančiais profesionalais.
Kai baigiau magistro studijas, Klaipėdos universiteto bendruomenė, pastebėjusi mano stiprią asmenybę, vertindama gerus studijų rezultatus, pakvietė dėstyti.
Buvau kelių dalykų lektore Sveikatos mokslų fakulteto Medicinos technologijų katedros studentams, taip pat vadovavau studentų kursiniams ir baigiamiesiems darbams.
Man buvo garbė sutikti tiek daug gabių ir protingų studentų. Su kai kuriais studentais bendradarbiavimas vyksta iki šiol. Pažįstu nemažai kolegų, puikių savo srities specialistų.
Tai buvo ypatingi metai. Tą laikotarpį atsimenu su meile ir dėkingumu, jie mane augino, mane formavo kaip asmenybę.
Taip pat galiu pagirti Klaipėdos universitetą, kuriame gyvuoja akademinė laisvė, tolerancija ir bendradarbiavimo atmosfera. Mano akademinis ir visuomeninis gyvenimas, o ir žymi socialinio gyvenimo dalis vis dar susijusi su universitetu. Juokauju, kad likau ištikima Klaipėdos universitetui pasirinkusi visas savo studijas būtent jame.
Turėdama socialinio darbo išsilavinimą jaučiau pareigą baigti sveikatos mokslų studijų kryptį – slaugą, kuri ypač glaudžiai susijusi su sergančiu žmogumi ir pagalba jam, socialinių problemų sprendimu.
Tai žinios, kurios gelbsti mano kasdieniame profesiniame kelyje.
Mano manymu, studijos yra vienas iš įdomiausių žmogaus gyvenimo etapų. Kadangi turiu ambicijų, esu tikslo siekiantis žmogus, – ateityje planuoju doktorantūros studijas.
Esate Organizacinio metodinio skyriaus vedėja. Ką daro šios profesijos atstovai? Metodika skamba labai moksliškai, bet gal jūsų darbe nutinka ir linksmų ar juokingų istorijų?
Pasitaiko atvejų, kai žmonės galvoja, jog šio skyriaus paskirtis – įvairių renginių organizavimas (juokiasi).
Tačiau realybė kiek kitokia. Mes atsakingi už darbą su informacinėmis sistemomis, statistinių duomenų pateikimą nustatyta tvarka, medicininės dokumentacijos kodavimo taisyklių taikymą bei kitų specialistų mokymą, kodavimo teisingumo ir kokybės kontrolę, įvairių raštų, atsakymų rengimą pacientams, teisėsaugos organams ir t. t.
Būna, kad žmonės ilgai ieško savęs, neranda tinkamos profesijos atsiskleisti…
Esu visiškai patenkinta savo profesiniu pasirinkimu. Mane motyvuoja ne tik mano veikla, bet ir kolegos. Mane supa įdomūs, tikslų siekiantys žmonės.
Kita vertus, jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, kai jis jaučia pasitenkinimą savo darbe, energija bei optimizmas trykšta ir daro laimingą ne tik jį, bet ir aplinkinius.
Mane supa žmonės entuziastingi ekspertai, dirbantys ir neretai neskaičiuojantys darbo valandų vien dėl gero tikslo, kurio norima pasiekti. Tai labai kilnu ir sektina.
Kuo užsiimate laisvalaikiu?
Aktyviu sportu – bėgimu, tenisu, tinkliniu. Mėgstu keliones, grožinės bei negrožinės literatūros skaitymą. Domiuosi sodininkyste, siuvimu.
Baigiau individualius siuvimo kursus. Siuvimas man yra atsipalaidavimas. Kuriu grožį sau ir savo artimiesiems.
Didžiausia svajonė.
Sakoma, jei nori, kad svajonė išsipildytų, – garsiai nesakyk, o jos siek. Bet geriau pasakysiu: mano didžiausi norai – taika pasaulyje, mažėjantis skurdo lygis ir mažesnės stichinių nelaimių pasekmės
Jūs Klaipėdos gerbėja, nes…
Ji – ramybės oazė. Jūra ranka pasiekiama. Gyvena geri, taikūs žmonės.
Gyvenimo kredo?
Jei darai, daryk taip gerai, kiek tik tavo jėgos leidžia.
Agnė Benetytė
