„Jaunimas visada buvo ir bus priekyje, tai varomoji jėga, be kurios negalime įsivaizduoti miesto ateities. O ten, kur yra besimokantis jaunimas – gyvena talentai, lyderiai, inovatoriai, vyrauja vystymasis ir pažanga, nėra vietos stagnacijai“, – tikina energingoji Klaipėdos valstybinės kolegijos fizikos dėstytoja Raimonda Sūdžiuvienė.
Savo numylėto dėstomo dalyko dėsnius R. Sūdžiuvienė su malonumu pritaiko ir kasdieniame gyvenime: pasisveikina su kiekvienu, nusišypso, paklausia kas atsitiko ar pagiria už nedidelį rezultatą, atsako į laišką… „Tai nedidelis pastovus judesys, kuris dažnai turi grįžtamąjį ryšį ir leidžia pasijausti abipusiai gerai“,- tikina klaipėdietė, kažkada planavusi tapti žurnaliste, tačiau netikėtai pasirinkusi fiziką.
Esate pedagogė, nes tai buvo jūsų ilgai siekta svajonė?
Esu pedagogė, nors niekada nesvajojau ja būti, bet esu laiminga, kad ja tapau ir jau 30 metų dėstau miesto aukštosiose mokyklose, o šiuo metu savo patirtimi dalinuosi ir dirbdama mokytoja. Teko dėstyti Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, po studijų baigimo kelis metus dirbau ,,Ąžuolyno“ gimnazijoje, šiek tiek dirbu E. Galvanausko profesinio mokymo centre, o visus tris dešimtmečius dirbau ir dirbu Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, kuri per tą laiką keletą kartų pakeitė savo statusą ir pavadinimą. Technologijų fakultete dėstau fiziką visiems būsimiems inžinieriams!
Kiekvienas savo misiją gyvenime suprantame skirtingai, o aš galvoju, kad jei per mano darbo metus nors keletas studentų pamilo fiziką, išmoko paprastais pavyzdžiais suprasti tą ne visų itin mėgstamą dalyką, jei aš bent keletą studentų išmokiau mokytis ir mane prisimena, nes sveikinasi gatvėje po daugelio metų, sugrįžta aplankyti, gal kažkas pajautė tiesiog nuoširdų mano norą būti su jaunimu ir juos suprasti, vadinasi, savo misiją aš įgyvendinau.
Koks tas Klaipėdos jaunimas? Ar bus kam mus pakeisti?
Aš esu laiminga, kad mano darbas suveda mane su jaunais žmonėmis, naujomis žiniomis, nes nėra laiko senti. Visada žinau, kokiomis problemomis ir kokiais džiaugsmais gyvena jauni žmonės, kokios muzikos jie klausosi, kokie žaidimai populiarūs, kokios mašinos perkamiausios, nes nuo ryto iki vakaro esu su jais. Jaunimas visada buvo ir bus priekyje, tai visko varomoji jėga, be jo negalime įsivaizduoti jokio miesto ateities. O ten, kur yra besimokantis jaunimas – ten gyvena talentai, lyderiai, inovatoriai, vyrauja vystymasis ir pažanga, nėra vietos stagnacijai.
Klaipėdos jaunimas išskirtinis, greičiausiai dėl jūros oro. Ir gal tai skamba juokingai, bet, kai studento, atvykusio iš Molėtų, Kauno, Utenos ar kitų toli nuo Klaipėdos nutolusių miestų, klausiu kodėl studijuoti atvažiavai į pajūrį, atsakymas būna vienas – noriu būti kuo arčiau jūros.
Nėra vieno apibrėžimo šiuolaikiniam jaunimui apibūdinti, bet viena aišku, kad jis kitoks, išskirtinis. Pasitikėjimas savimi yra labai geras bruožas, bet šiuolaikinis jaunimas kažkiek pervertina save. Jie mažiau turi draugų, mažai domisi politika ir įsitraukia į visuomenines veiklas, didžioji dalis jaunų žmonių galvoja tik apie savo verslą ir finansinę nepriklausomybę ir tai yra labai puiku. Deja, jiems trūksta kantrybės, o norai dažnai virsta tik blaškymusi. Aš kalbu apie studijuojantį, besimokantį jaunimą, o jaunimo yra visokio, kaip ir bet kurio amžiaus žmonių… Didžioji dalis tų jaunų žmonių, su kuriais man tenka bendrauti, gyvenime pasiekia labai nemažai: tampa tarptautinių projektų iniciatoriais ir vykdytojais, tarptautinių įmonių vadovais, savo didžiulių verslų kūrėjais, tiesiog, gerais projektuotojais, inžinieriais, gamybininkais ir t.t. Tad dėl ateities tikrai nereikia būgštauti, baimintis reikia, kad tik nepakliūtume į kokių tarptautinių konfliktų, kaip karai, nasrus.
Yra bijančių rinktis kolegijas. Neva visiems reikia į universitetines studijas? Ką manote?
Norėčiau paprieštarauti. Manau, kad studijas kolegijose renkasi tikrai daug jaunuolių. Priežastys įvairios: mokosi ištisos kartos – vaikai seka tėvų pėdomis, daugelis mokosi, nes nenorėjo išvažiuoti toli nuo namų, greičiau galima baigti studijas nei universitete, baigus daug kur galima tęsti iškart magistro studijas, daugiau praktinės patirties ir t.t.
Labai gaila jaunuolių, kurie studijuoja universitete, nes liepia tėvai, nes tėvai turi aukštąjį išsilavinimą ir nori, kad vaikai tiesiog baigtų aukštąją mokyklą ir nesvarbu kokią sritį. Dažnai girdžiu sakant – „nieko tokio, jeigu nepatiks, kur įstojau – po kelių kursų visada galėsiu studijas mesti. Svarbu kur nors įstoti“. Žinoma, toks kelias galimas, bet labai gaila tokių žmonių, nes taip švaistomas tik laikas, o ir baigus mokslus tenka dirbti darbą, kurio negali pakęsti, o tai didelė kančia.
Papasakokite apie jūsų ir kolegų rengiamą tarptautinį tiksliųjų mokslų konkursą „Sužinok – Apskaičiuok – Įsimink“, padedantį mokėti save pateikti darbdaviui.
Šio konkurso idėja gimė su gražiu tikslu – didinti aukštosios mokyklos matomumą tarptautinėje erdvėje, kita vertus, turime pripažinti, kad dažniausiai konkursai, olimpiados aukštosiose mokyklose būna skirti 3-4 kurso studentams, kad pasitikrinti žinias besiruošiant diplominių darbų rašymui ir jų gynimui. Mūsų tikslas buvo padėti jau pirmame kurse studentams suprasti, kad savo žinias reikia mokėti pateikti, pristatyti, reikia mokėti sudominti, kad labai svarbi kūno kalba, mokėti dirbti komandoje ir tie įgūdžiai turi būti lavinami, kad paskui būtų galima gerai save pateikti darbo atrankose. Su metais konkurso formatas irgi keitėsi: nuo uždavinių sprendimų, protų mūšio iki komandinių darbų pristatymo, apskrito stalo diskusijų.
Kitais metais Aplinkos ir statybos inžinerijos katedra kartu su kolegomis matematikais jau septintąjį kartą organizuos Tarptautinį tiksliųjų mokslų konkursą „Sužinok – Apskaičiuok – Įsimink“. Pradžia buvo labai sunki, kai ieškojome rėmėjų, ilgai kalbėdavome su kitomis kolegijomis ir universitetais, kol sugebėdavome juos prisikalbinti, kad rastų laiko atvykti, o dabar jau skambina mums ir klausia kada organizuosime.
Pirmieji konkursai buvo skirti tik studentams. Išaugus dalyvių skaičiui, organizuojame ir seminarus tiksliųjų mokslų dėstytojams. Pavyzdžiui, seminaruose ,,Šiuolaikinės paskaitos vadyba: patirtis ir perspektyvos“, ,,Dėstytojo asmenybės ir vaidmenų kaita naujoje veiklos erdvėje“ ir kituose dalyvauja ne tik Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, bet ir dėstytojai iš Vokietijos, Škotijos, JAV, Lenkijos, Latvijos.
Džiugu, kad vis didesnį pagreitį įgauna jau antrus metus KVK Technologijų fakultete organizuojamas renginys klimato savaitei pažymėti. Aplinkos ministerija, siekdama skatinti visuomenę atvirai kalbėti apie iššūkius ir galimybes švelninant klimato kaitą, prie jos prisitaikant ir didinant atsparumą, organizuoja Klimato savaitę, prie kurios renginių ir mes prisidėjome jau antrą kartą. Šiemet galime pasidžiaugti išaugusiu mastu – mūsų renginyje dalyvavo apie 250 dalyvių iš skirtingų miesto progimnazijų, gimnazijų, profesinio mokymo centrų, miesto įmonių ir įstaigų atstovai.
Svečių dalyvavimu irgi galime pasigirti: tai ir Lietuvos Aplinkos ministras Simonas Gentvilas, meteorologas Naglis Šulija, profesorius Sergej Olenin, mokytoja Aistė Andriulė ir kt. Klimato kaita – nebeišvengiama šių dienų tema. Apie tai, kas vyksta su mūsų planeta, jos gamtiniais ištekliais, užterštumu, nykstančiomis gyvūnų rūšimis, kalbama vis garsiau ir galbūt turėtų būti kalbama dar dažniau, nes daugeliui žmonių ši tema atrodo niekaip tiesiogiai su jais nesusijusi, tolima. Tačiau kiekvienas mūsų įtakojame šį vyksmą ir kartu kiekvienas galime prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Kalbėti apie tai būtina, kaip ir veikti.
Ko labiausiai norėtumėte?
Turiu daug asmeninių svajonių, kaip kelionės ir koncertai… Norisi tikėti, kad pedagogo profesija Lietuvoje dar suklestės ir taps tokia gerbtina, su padoriu atlyginimu, kaip ir daugelyje pasaulio šalių. Savo darbe aš jau išgyvenau vieną didelį pasikeitimą. Juk dar prieš dešimtmetį dėstytojas buvo žinių perteikėjas, o dabar mes tapome studentų asmeniniais koučeriais, nes svarbiausias mūsų veiklos bruožas yra gebėjimas išryškinti asmenines būsimų specialistų savybes. O dabar turime labai stiprų kolegą – dirbtinį intelektą, su kuriuo reikia išmokti susidraugauti, o ne įžvelgti jame priešą. Ir mes, pedagogai, nuolat tobulėjame, tobulėjame savo laisvo laiko, savo šeimų sąskaita, nes visi pasikeitimai neįvyksta savaime, juos reikia pirma įsisavinti pačiam, kad galėtum žiniomis dalintis su kitais.
Norėtųsi vieno, kad galėtume skirti daugiau laiko savo tiesioginiam darbui dėstymui, nes dabar beveik 50 procentų darbo krūvio sudaro dalyvavimas tarptautinėse konferencijose, straipsnių rašymas, pranešimų rengimas, tyrimų atlikimas, dalyvavimas konferencijose, seminaruose, mokymuose, vizitai pagal Erasmus mainų programą, knygų leidimai, programų tobulinimai ir dar daug kitų darbų, tad nereikia net klausti, kiek lieka laisvo laiko.
Neseniai dar dirbę dėstytojai, turbūt, patvirtintų, kad aukštosiose mokyklose vyravo keletas dėstymo metodų: paskaita, praktiniai darbai, darbas grupėse. Dabar viskas pasikeitė – atsirado probleminis mokymasis, dizainu grindžiamas mąstymas, atvejo analizė, idėjų žemėlapis, diskusijos, Sokrato metodas, virtualūs testai, simuliacijų metodas – tai šiuolaikinio dėstytojo įgūdžių portfelis.
Ar fizika kinta?
Fizika – mokslas apie paprasčiausias ir tuo pačiu bendriausias pasaulio savybes ir reiškinius, gamtos veikimo dėsnius laike ir erdvėje. Gal vaizdžiau būtų galima pasakyti, kad fizika – tai intelektualus nuotykis žinių apie gamtą ir pasaulį visumoje. Fundamentalūs dėsniai iš esmės nekinta, bet kinta jų praktinis pritaikymas. Turbūt, jei moksleiviai ar studentai paklaustų savo tėvų, ką sako Niutono, Omo ar Einšteino dėsniai, jie išgirstų jau girdėtas mintis ar sakinius, bet tų dėsnių taikymas keičiasi kartu su technologijomis, kurias keičia ta pati fizika. Prisiminkime W. Rentgeno daugiau kaip prieš šimtmetį atrastus spindulius ir tada buvo sukonstruotas pirmasis Rentgeno spindulių vamzdis. Dabar šiuolaikinėje medicinos diagnostikos įrangoje randami tie patys patobulinti ir naujai suprojektuoti Rentgeno spindulių šaltiniai. Tas pats E. Fermi, kuris eksperimentuodamas atrado pirmąją branduolinę grandininę reakciją. Viską turime ir dabar, tik tos reakcijos ištirtos ir valdomos – veikia atominės elektrinės, branduoliniai reaktoriai naudojami net povandeniniuose laivuose. Tad kaip bežiūrėtume, visos inovacijos prasideda nuo fundamentalių dėsnių arba fizikos.
Kai sutinku savo buvusius studentus, jie man dažnai sako: dėstytoja, mes visada jus prisimename iš jūsų pirmos paskaitos, nes aš kalbėdama apie tai, ką mes mokysimės, kokias temas nagrinėsime visada užduodu klausimų iš gyvenimo: ką sužinome sverdami svarstyklėmis – kūno masę ar kūno svorį; už ką mokame važiuodami taksi – už nuvažiuotą kelią ar poslinkį. Manau ne vienas jūs atsakydami į šiuos klausimus susimautumėte (juokiasi).
Keičiasi viskas, kinta ir fizikos taikymas, tačiau labai sunku nagrinėti naujoves ir su jomis supažindinti būsimus inžinierius, kai pagal naujas studijų programas labai sumažintos fundamentalių mokslų valandos. Bet čia jau visai kita tema…
Kaip nusprendėte tapti dėstytoja?
Mano gyvenimas – ne sėkmės istorija, tai labiau greitasis traukinys, skriejantis kalneliais. Viskas prasidėjo 1986 m, kai po mokyklos baigimo neišsipildė mano svajonė tapti žurnaliste, nors tikslingai to siekiau: kūriau eilėraščius, rašiau straipsnius į to meto laikraščius… Visos svajonės subyrėjo akimirksniu, kai savo pavardės neradau sąraše tarp įstojusiųjų į žurnalistiką Vilniaus universitete.
Streso vedama, o gal jausmo, kad negaliu nuliūdinti savo mamos, kuri po tėvo žūties augino mane viena, tą pačią dieną pateikiau dokumentus į fizikos studijas, per savaitę išlaikiau stojamuosius egzaminus ir tapau fizikos-astronomijos studijų studente. Tada viskas vyko lyg greitai besisukančioje karuselėje: vieną dieną svajojau apie žurnalistiką, kitą dieną buvau laiminga, jog studijuoju fiziką – vedžiau renginius, rašiau scenarijus, dalyvavau olimpiadose, žaidžiau tinklinį, kol vieną dieną supratau, kad fizika mane pagavo visiems laikams.
1991 m. būdama penkto kurso studente siekiau ne tik baigti universitetą, bet ir visomis išgalėmis prisidėti prie šalies laisvės: kartu su tūkstančiais bendraminčių naktimis budėjome prie LR Seimo ir televizijos bokšto, gaminome maistą bendrabutyje iš ko turėjome ir nešėme tiems, kas budėjo tuo laiku, kol mūsų nebuvo. Buvome pilni pasididžiavimo, kad mes esame tie, kurie prisideda, kad Lietuva pabustų.
Studentiškas gyvenimas baigėsi, 30 metų dirbu dėstytoja. Esu iš tų žmonių, kurie nenustygsta: man visko reikia, visur noriu suspėti ir spėju, mane domina naujovės, bet jos šiais laikais taip greitai keičiasi, kad žmogus daraisi per silpnas su jomis suspėti (juokiasi). Per darbo Klaipėdos verslo kolegijoje metus parašiau nesuskaičiuojamą skaičių straipsnių, dalyvavau begalėje tarptautinių konferencijų, skaičiau tiek pat pranešimų, tūkstančius mokymų, seminarų, parašiau knygą ir, rodos, tuo galiu džiaugtis…
Viską lengvai suspėjate?
Deja, dažnai jaučiu savigraužą, kad esu lyg laiko vagis, kuris nematomai vagia laiką iš savo šeimos. Tie, kas gyvenime turi daug tikslų, žino, kad niekas gyvenime nepasidaro savaime. Esu dėkinga savo šeimai, kuri mane palaiko ir dažnai primena, kad dar kažko nepadariau. Jau 27 metus esu laimingai ištekėjusi, kartu su vyru Romu užauginome dvi puikias dukras Indrę ir Agnę. Vyresnėlė Indrė baigė pastatų energetikos studijas ir po kelių metų studijų Suomijoje ir Vilniuje grįžo į Klaipėdą, kurioje dabar kuria savo ateitį ir sėkmingai darbuojasi įmonėje ,,Lavango“. O jaunėlė Agnė dar tik Vilnius TECH universiteto trečio kurso studentė, kaip ir daugelis jaunų žmonių dar vis ateities ieškojimuose. Dukros gal kiek turi paveldėtų mano bruožų, nes visada veiksme: sportas, renginiai, kelionės, nuolatinis judėjimas. Šeima irgi yra darbas ir ne vienu etatu (juokiasi), todėl tikiuosi, kad ir mano dukroms pasiseks visose veiklose.
Nesame kažkuo išskirtinė šeima. Neturėjau vaikystėje pilnos šeimos pavyzdžio, nes tėtis žuvo, kai mama manęs dar laukėsi, todėl galėjau stebėti tik draugų tėvų santykius. Mama visą gyvenimą mylėjo tik tėtį, dirbo daug, kad man nieko netrūktų, bet aš tik vieno negalėjau suprasti, kaip seneliams nereikėjo anūkės, t.y. manęs… Bet visada namuose turėjau su kuo pasikalbėti, jaučiau, kad esu mylima, kad manimi tiki ir pasitiki, tad ko daugiau vaikui reikia. Gal todėl man šeima – tai rūpestis, meilė, atvirumas ir pasitikėjimas. Šeimoje turi jaustis gerbiamu, reikalingu.
Lengviau mokyti savo vaikus ar svetimus?
Manau čia nelyginami dalykai, juk meilė savo vaikams yra beribė, o mylėti kitus vaikus, juos gerbti irgi yra meilė, bet ji kitokia. Bet tas jausmas būtinas lygiai tiek pat, kiek išmanyti savo darbo sritį. Tik mes, pedagogai, labai dažnai norime būti visažiniais ir bijome studentui pasakyti, kad aš kažko nežinau, bet aš pasidomėsiu. Tokio komplekso aš neturiu, bet nežinodama atsakymo, visada skubu jo ieškoti ir atsakyti ryt ar poryt į iškeltą klausimą. Labai gerai atsimenu, kaip dėsčiau hidraulikos ir pneumatikos pagrindus ir aiškinu studentams apie įpurškimo, dujų išmetimo sistemas, o vienas studentas man replikuoja, kad jo Audi 80 visai ne taip visas veiksmas vyksta. Tada sakau: einame į laboratoriją, pasiklausime praktikų ir jie mums parodys tuos skirtumus ir paaiškins. Ir nieko nuostabaus, juk ypatingai šiais laikais prie šiuolaikinių technologijų teorija tikrai skiriasi nuo praktinių situacijų ir reikia išmanyti niuansus. Manau, kai myli ir gerbi vaikus, jaunus žmones, labai lengvai priimi savo klaidas ir nereikia nieko stebuklingo. Broko visur pasitaiko, bet jį reikia taisyti, kitaip jis yra jaučiamas ir perduodamas iš kartos į kartą.
Nepaisant didžiulio užimtumo randate laiko gražiems darbams?
Kažkada labai aktyviai dalyvavau savanoriavime: akcijose „Kalėdose visi kartu“, „Vilties bėgimas“, bet visa tai susiję su laisvalaikiu, o to laisvo laiko lieka vis mažiau. Bet tas, kas artima, visada primena, kad reikia daryti, ne tik galvoti. Dažniausiai tie geri darbai yra tokios menkos smulkmenos: ne su vienu senu kaimynu esu pasidalinusi sriuba ar maistu, pinigėliais prisidedu prie įvairių akcijų, o kartais tiesiog pokalbis su senu ar ligos palaužtu žmogumi yra pati didžiausia parama. Pripažinkime, kad ne visada randame laiko žmogui, kai su juo reikia tiesiog pakalbėti, išklausyti ir kaip tai keistai beskambėtų, ta valanda, praleista su vienišu žmogumi kartais virsta dideliu darbu. Bet nesu iš tų žmonių, kurie sutvarkę kapinėse kaimyno kapą, nusifotkina ir įdeda foto į socialinius tinklus, aš galvoju, kad maži darbai tiesiog neša gerumą sau pačiam. Prašyti pagalbos yra visada sunku, o pasidalinti kai gali nekainuoja nieko. Save vadinu chameleonu, kuris gali keisti spalvą ir puikiai jaustis: atsigaunu rašydama mokslinius straipsnius, organizuodama įvairius renginius, prižiūrėdama savo sodo aplinką, kur kartu su vyru sukūrėme gražią poilsio oazę. Miela širdžiai, kai svetimi žmonės ateina pasigrožėti mūsų puoselėjama aplinka. Esu tokio charakterio žmogus, kad erzina ramybė. Dažnai žmonės, kad atsigauti po darbų ir pailsėti, renkasi atokias sodybas, ramybę, o aš važiuoju į didelius miestus, kur daug šurmulio, kur naktinis gyvenimas, tada vėl gimsta naujos idėjos veiklai.
Laisvalaikiu esate visus delikatesais žavinti maisto fėja?
Na fėja jau negaliu būti pagal amžių, juk jos visada jaunos (juokiasi). Bet taip, dar viena širdžiai miela sritis – tai maisto gamyba, kuri daug metų man buvo ne tik hobis, bet ir pajamų šaltinis. Ne paslaptis, kad pedagogų atlyginimai nėra dideli, tad vasaromis dirbau virėja įvairiose pajūrio kavinėse, restoranuose, o dabar ši veikla virto mielu hobiu, kuris dar neša ir pajamas.
Viskas prasidėjo labai netikėtai, kai prieš dvylika metų draugė, kuri turėjo viešbutį Smiltynėje, pakvietė padėti darbuotis virtuvėje, ruošiant viešbučio lankytojams pusryčius, o paskui viskas įsisuko, patirtis didėjo, mane tai užkabino. Keitėsi virtuvės, teko dirbti su daugybe patyrusių virtuvės šefų, iš kurių mokiausi visko ir išmokau labai nemažai. Juk bet kokia patirtis ateina tik dirbant, o buvo visko: ir ašarų, ir noro viską mesti, o dabar širdyje toks jausmas, kad jau noriu tos veiklos ir ji mane gaivina.
Ypač dabar, kai pedagogo profesija visiškai nuvertinta, kai pastangos ir įdėtas darbas neatsiperka, vis dažniau kyla mintys, kad gal reikia apsispręsti ir pereiti į kitą sritį, tik tas sprendimas sunkus, nes labai gerai jaučiuosi abiejose srityse.
Ši veikla ne tik maisto gaminimas, jo pateikimas, bet ir labai daug naujų pažinčių su renginių vedėjais, estrados dainininkais. Juk privačiuose renginiuose dainuoja ir Lietuvos įžymybės, o vakarus veda gerai iš televizijos ekranų žinomi žmonės.
Pradžia buvo keista: kai renginių metu su virėjos apranga susitikdavau savo studentus, dažnas klausdavo kaip čia patekau, ką čia veikiu, juk dėstau ne maisto technologiją, o fiziką būsimiems inžinieriams. Bet su bėgančiais metais nusivylimą, savęs gailėjimąsi, abejones ir nuovargį keitė patirtis ir supratimas, kad aš didžiuojuosi savimi.
Manau, kad tos papildomos veiklos leidžia gerai jaustis ir savo tiesioginiame darbe. Niekada nesu patyrusi to jausmo, ką daryčiau, jei prarasčiau savo mylimą darbą, nes gerai jaučiuosi daugelyje veiklų, o rezultatai tik džiugina.
Agnė Benetytė
