Šokio spektaklių triptikas pagal Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello, Johanno Sebastiano Bacho, Maksymo Berezovskio, Silvijos Miliūnaitės ir Alessandro Scarlatti muziką.
„Sunkiais, kriziniais laikais didžiulė atsakomybė ir našta tenka moterims, kurioms visa tai pakelti bei judėti pirmyn reikia itin stipraus tikėjimo ir idealizmo“, – sako KVMT vadovė Laima Vilimienė. Būtent ji metė konceptualų iššūkį choreografams scenoje įkūnyti legendinio Miguelio de Cervanteso veikėjo Dono Kichoto – keistuolio idalgo, visur ir visada kovojančio su blogiu bei gyvenimo negerovėmis simbolio – moteriškąją versiją. Į drąsų kvietimą scenoje įkūnyti Doną Kichotę – šiuolaikinę kovotoją, idealistę, dėl kitų žmonių besiaukojančią mergelę ar madoną – atsiliepė keturi choreografai, atstovaujantys skirtingoms šalims ir kultūroms. Tai KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, aktyviai dalyvaudami KVMT projekte „Dėmesio! Baletas“; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, jau baigusi šokėjos karjerą KVMT baleto trupėje, šiuo metu dirbanti ansamblio „Lietuva“ vyriausiąja choreografe; ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, kuriam teko bendradarbiauti su KVMT baleto artistais statant šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“ (2021) bei kuriant choreografinę miniatiūrą „Starfall“, rodytą projekte „Dėmesio! Baletas 2022“.
Keturių skirtingo braižo choreografų meninės vizijos įgijo šokio spektaklių triptiko formą, itin dažnai sutinkamą nūdienos teatruose visame pasaulyje. „Donos Kichotės“ dalių siužetai tarpusavyje susiję, bet nebūtinai formuoja vientisą pasakojimą. Pirmojoje triptiko dalyje jaunieji ukrainiečių choreografai pateikia savąsias užduotos temos traktuotes. D. Verovkos herojė „supranta, kad yra kitokia. Ji bando prisitaikyti prie aplinkos ir aplinkinių, tačiau vieną dieną pajunta, kad iš jos sklindančią šviesą reikia ne slėpti, o dalintis su žmonėmis. Tuomet ji visą save išdalija kitiems, o pati nueina į tamsą…“ Y. Malaki savo kompozicijoje pasakoja apie jauną vaikiną, pajutusį, kad aplinka jį spraudžia į rėmus: „Laimei pagrindinis herojus sutinka gelbėtoją – merginą, jau suvokusią kaip tvarkytis su kylančiais pavojais. Ji padeda vaikinui pažvelgti į pasaulį pozityviau ir rasti naują kelią“. Šios dvi skirtingos istorijos skleidžiasi skambant žinomų baroko kompozitorių – Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello ir Johanno Sebastiano Bacho – kūriniams, kurių ištraukas parinko pastatymo muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas. J. S. Bacho kūrinius violončelei solo gyvai atlieka KVMT simfoninio orkestro violončelininkas Aliaksandr Serdziukou.
Įkvėpimu antrojoje dalyje rodomai Aušros Krasauskaitės choreografinei kompozicijai tapo stačiatikių cerkvėse matytos Dievo Motinos ikonos ir savo pačios santykio su pasauliu apmąstymas, „mintys apie brandą, kurioje norisi motiniško / seseriško sąlyčio su kitomis moterimis“. Jos vaizduojama „moteris – Dona Kichotė – nekovoja su vėjo malūnais, ji tarsi pakibusi tarp žemės ir dangaus, nešanti visų skausmą, siekianti idealizmo, egzistuojanti visose mumyse, bet tuo pačiu nepasiekiama, žvelgianti iš Dievo Motinos atvaizdo. Gebanti savyje sukaupti energiją, kuri atneša naują gyvybę.“ Veiksmui scenoje gyvai akompanuoja KVMT choro atliekamas XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio Koncertas chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“, papildytas choreografės bendražygės, jaunos kompozitorės Silvijos Miliūnaitės kūrybos intervencijomis sopranui, birbynei, chorui ir elektronikai. Soprano partiją gyvai atlieka Rita Petrauskaitė, birbynės partiją įrašė Arvydas Jankus.
Tuo tarpu trečiosios dalies choreografas Gajus Žmavcas teigia, kad jį labiausiai įkvėpė pats miestas ir Baltijos pajūris, mažai žmogaus paliestas gamtovaizdis su smėlio kopomis. Šie vaizdai persikėlė ir į triptiko sceną, o čia plytinčiuose iliuziniuose smėlynuose sutinkame šių dienų donus kichotus ir donas kichotes: „teatro baleto trupė vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais, kaip kad pandemija, karas ir t. t. Jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes žygiuojame į ateitį. Mums svarbūs herojų išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą“. Bet kokio naratyvumo savo kuriamoje choreografijoje besikratantis menininkas mėgina atskleisti minėtas detales per fizinę šokėjų išraišką, kūno kalbą, kuri smarkiai kontrastuoja su skambančia muzika. Savo kompozicijai G. Žmavcas pasirinko palyginti retai šokio spektakliuose girdimą ir dėl to mažiau suvokimo klišėmis apaugusią italų baroko kompozitoriaus Alessandro Scarlatti muziką.
Lapkričio 11 d. 18.30 val. Žvejų rūmuose.
